1. Tostai
2. Šventiniai tostai
3. Kalėdiniai tostai

Gražiausi kalėdiniai tostai bei užstalės palinkėjimai Šv. Kalėdų proga.

---

Pradingau – Milano

Kiekvieną dieną aš keliuos ir vėl
Prausiuos, rengiuos… Kodėl
Man reikia taip skubėt?

Jau gatvės pilnos lekiančių žmonių,
Aš puikiai pats tirpstu tarp jų,
Nieko nejaučiu, negirdžiu…
Kur dingo mano šypsena plati veide?
Kur dingo mano džiaugsmas kiekviena diena?
Oooo… Kur aš pradingau?
Vėl kalbina mane veidai šalti,
Jie klausia: kaip tu gyveni?
Atsakau: „gerai“, kaip kitaip…
Ir laukiu, kol diena ši pasibaigs,
Rytoj galbūt ji pasikeis,
Viskas pagerės, iš dalies…
Kur dingo mano norai ir tikri draugai?
Kur dingo mano viltys ir šilti jausmai?
Oooo… Kur aš pradingau?

---

Džiaukis vasara – Tautinis Brandas

Galbūt pasibaigia diena per greit
Bet tu atslinkusios nakties nepeik
Ten, kur tu, ten ir aš
Mus tolyn juokas neš
Nesistenk sulaikyt, sustabdyt
Gal patiks, gal ir ne
Bet išliks šypsena
Akimirka, akimirka saldi
Vasara, vasara džiaukis
Vasara, pasaka
Vasara, vasara džiaukis
Vasara, pakvailiok, nemiegok
Galbūt pasaulis pasikeis per greit
Bet tu dėl to liūdėti sau neleisk
Ten, kur tu, ten ir aš
Mus tolyn juokas neš
Nesistenk sulaikyt, sustabdyt
Gal patiks, gal ir ne
Bet išliks šypsena
Akimirka, akimirka saldi
Vasara, vasara džiaukis
Vasara, pasaka
Vasara, vasara džiaukis
Vasara, pakvailiok, nemiegok
Per greit… (x4)
Per greit… Minutės bėga
Per greit… Laiko nėra
Per greit… Baigiasi diena
Vasara, vasara džiaukis
Vasara, pasaka
Vasara, vasara džiaukis
Vasara, pakvailiok, nemiegok

---

Linkime JUMS šiltų, mielų, gražių švenčių…
Kad jūsų namuose vyrautų santarvė ir supratimas!

---

Pakelkime taurę, kad šios Kalėdos ir Naujieji Metai būtų patys geriausi.
Tegul šypsosi snaigės, tegul krinta mažos, nepastebimos snaigės…

---

Po sunkios darbo dienos ūkininko žmona ant stalo padėjo glėbį šieno ir pakvietė vakarieniauti. Namiškiai nustebę ir pasipiktinę paklausė, ar ji neišprotėjusi. Šeimininkė atsakė:
– Visiškai ne! Iš kur gi aš galėjau žinoti, kad jūs atkreipsite dėmesį į tai. Aš verdu, gaminu pietus, vakarienę, pusryčius jau dvidešimt metų. Per tą laiką negirdėjau jūsų patvirtinimo, kad valgote ne šieną…
Pakelkime taures ir atsistodami pagerbkime mūsų šeimininkę, kuri taip gražiai papuošė stalą, tokiais nuostabiais valgiais pasitiko mus visus! Už šeimininkę!

---

Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.

---

Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo. Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalba. Pirmoji pasakė:
– Aš esu ramybė. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, kad man nelieka nieko kito, tik užgesti…
Ir šios žvakės liepsnelė užgęso.
Antroji pasakė:
– Aš esu tikėjimas. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.
Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė pasakė:
– Aš esu meilė. Nebeturiu jėgų daugiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli, labiausiai – savo artimųjų.
Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgęso.
Staiga į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgęsusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko:
– Ką jūs darote?! Jūs turite degti- aš bijau tamsos! Tai ištaręs pravirko.
Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė:
– Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galim uždegti ir kitas tris žvakes. Aš esu viltis.
Susijaudinęs ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas.
Taigi šv. Kūčių ir Kalėdų proga mes linkime, kad Jūsų širdyse niekada neužgestų viltis ir kiekvienas Jūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo viltimi visada galintis vėl uždegti TIKĖJIMĄ, RAMYBĘ ir MEILĘ.

---