Užuojautos

Imam gėlą širdin ir dalijam perpus, Gal maža dalelė ji lengvesnė Jums bus.


Užuojautos

Gyvenimas - tarsi žvakė: Sužibo, nukrito, užgeso...


Užuojautos

Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai, Tik sapne kai kada aplankys.


Užuojautos

Aš daugiau į namus nepareisiu, Nebelaužkit man duonos juodos. Valgau mirusių juodąjį vaisių, Jo man žemė pakankamai duos...


Užuojautos

Išėjo... iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus... Visiems širdy gėla gili išlieka Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.


Užuojautos

Žmogus bejėgis Ir gamta, ta visagalė, Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos pakeisti Niekas negali... Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.


Užuojautos

Gyvenimas - negailestingas, Nežiūri amžiaus, nei jausmų. Į amžinybę pasikviečia Brangiausius mums ir Artimiausius iš visų.


Užuojautos

Amžiams užsimerkė Tavo akys. Lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių Ir prisiminimas - lyg negyjanti žaizda.


Užuojautos

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai, Liko skausmas, širdis sužeista, O gyvent ir toliau privalai, Leidus laikui paguosti Tave.


Užuojautos

Visos mūsų maldos kasdieninės: - Viešpatie, duok tėviškės dangaus... Tik tenai pailsusios krūtinės Po visų kelionių atsigaus. B. Brazdžionis