Įdomybės ir aktuali informacija apie šventes bei tradicijas. Sužinok daugiau įdomių faktų apie šventes bei jų šventimo tradicijas.

• Šventės ir nedarbo dienos
• Vardadieniai
• Apie mergvakarį
• Apie bernvakarį
• Apie Kalėdas
• Apie Užgavėnes
• Apie Valentino dieną

Apie Užgavėnes

Užgavėnės – žiemos pabaigos šventė. Tai didelė džiaugsmo, juoko, linksmumo, įvairiais papročiais, apeigomis, burtais apipinta diena. Tai savotiškas liaudies teatras, kuriame buvo išjuokiama daugelis gyvenamojo meto negerovių. Etnografai spėja, kad, prieš įvedant krikščionybę, jos būdavo švenčiamos kovo mėnesio viduryje – pavasario metu. Kai bažnyčia įvedė septynių dienų pasninką – gavėnią, draudžiančią pasilinksminimus, Užgavėnes imta švęsti prieš ją. Užgavėnės švenčiamos visada antradienį, gavėnios išvakarėse, 46 d. Prieš Velykas. 
Seniau ši šventė buvo švenčiama beveik savaitę prieš gavėnią. Dar 20 a. pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose Užgavėnės buvo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį, antradienį. 
Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai: vaišės; važinėjimas; čiuožinėjimas; supimasis; įvairūs būrimai; Morės arba Kotrės vežiojimas ir jos sunaikinimas; persirengėlių eisenos ir vaidinimai; vestuvių, laidotuvių inscenizacijos; žiemos ir pavasario būtybių (lašininio ir kanapinio) kova. Pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į apeigas, kurios turinčios išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią. Šventėms buvo ruošiamos vaišės. Jų pagrindiniai patiekalai – šiupinys (kruopų košė su lašinukais, Žemaitijoje – žirnių košė su įkišta kaulės uodega), blynai, įvairi mėsa. Moterys privirdavo daug mėsos, prikepdavo blynų. Būdavo susirūpinusios, kad nepritrūktų valgių ne tik šeimynai privalgyti, svečiams pavaišinti, bet kad jų ir neliktų, nes mėsa – suges. Tų dienų maisto likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip ,,vaistai nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų. Kita diena - jau gavėnia: mėsos valgyti juk negalima. Per Užgavėnes reikėjo daug riebiai valgyti. Dažniausiai 7, 9, 12 kartų. Buvo manoma – jei Užgavėnėse sotus, tai sotus būsi ištisus metus. 
Šilalės apylinkėse šeimininkės verda šiupinį ir kiunkį. Šiupinys Laukuvos valsčiuje yra kruopų košė, verdama su gaidžio mėsa. Kiunkis (Viekšniuose vadinama Šutinė) verdamas iš bulvių, kurios nuskutamos ir šutinamos, vėliau pridėdama mėsos ir prieskonių. Tauragėje per Užgavėnes valgo 9 sykius. Tą dieną valgo gana riebiai. Užgavėnių valgiai – blynai, šiupinys; prie šiupinio būtinai turėdavo būti virta kiaulės galva. Žagarėje Užgavėnių dienai ruošia visus mėsiškus valgius: pusryčiams kumpį su kopūstais, pietum lašiniuočius arba laistytinius, vakarienei kepa pampuškas. Svarbiausias valgis Šilalės apylinkėje – šiupinys,verdamas iš kruopų, žirnių, miltų lašinių ir įvairių prieskonių Šiupiny yra kiaulės uodega, kurią radusis pirmiau ves. 
Su Užgavėnių valgiais daug buriama, nes tikima, kad juose glūdi tam tikra magiška galia. 

Pasivažinėjimas 

Visoje Lietuvoje buvo tradicija per Užgavėnes daug važinėti. Važinėjo rogutėmis, rogėse pakinkytais arkliais, geldomis ir kitkuo; važinėjo seni ir jauni. Tai magiška priemonė užtikrinti gerą linų, javų derlių. Ūkininkai būtinai turėdavę kur nors toli važiuoti: į kelionę, į svečius. Sakoma, kad juo daugiau kelio nukeliausi, tuo linai geriau derės, užaugs ilgesni bei bitės daugiau medaus vasarą neš. Kartais važiuodavo stati, kad linai didesni augtų. Važinėdavo rėkaudami, triukšmaudami, dainuodami. O jeigu iš rogių išvirstama, tai vis dėl geresnių linų. Buvo paprotys apvažiuoti laukus net kelis kartus, pasivolioti sniege – tai derlius bus geresnis, ir linai stipresni. Manyta, kad žiemos pabaigoje žemė esanti nusilpusi ir jai reikalinga pagalba. Taigi tuo metu žmonės voliojosi, norėdami žemei perduoti savo gyvybines jėgas, kad ji atbustų, sužaliuotų, apipiltų žiedais ir duotų žmogui reikalingų vaisių. 
Didelės reikšmės Užgavėnių metu turėjo laistymasis vandeniu. Buvo tikima, kad kuo daugiau važinėjančius aplies vandeniu, tuo linai bus geresni. Taip pat buvo paprotys lieti vandenį ant bičių. Buvo manoma, kad nuo to jos vasarą gerai spiesis ir neš daug medaus. 
Tikėdamiesi paskatinti linų ir javų augimą, Užgavėnėse supdavosi ir vaikai, ir vyresni. Kas Užgavėnėse nesisupa, to derlius nedera. Kas aukščiau įsisups – to linai bus geresni. 

Kodėl per Užgavėnes negalima dirbti? 

Buvo paplitęs tikėjimas, kad Užgavėnių dieną negalima verpti, austi, pančių vyti, siūti, malti. Antraip galėjai susilaukti įvairių nelaimių: sukirmys mėsa, lašiniai; pirštai tvinks; vištos daržus kapstys, vėjai stogus plėšys ir kitų.Per Pelenų dieną taip pat tradiciniai papročiai drausdavo daugybę darbų. Žmonės nekuldavo javų, nevelėdavo skalbinių – antraip jaučiai arent seilėsis. Nekepdavo duonos, - vasarą pelysianti. 

Spėjimas iš Užgavėnių oro 

Iš Užgavėnių oro žmonės spėjo, koks bus pavasaris, vasara, kokio gali susilaukti derliaus. Jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti. Jei per Užgavėnes drėgna, tą metą gerai augs javai ir bet kur pasėti. Jei Užgavėnių saulė anksti pasirodo, tai derės anksti pasėti linai, jei vėliau – tai vėlyvi derės, o jei saulės nebus, tai linų nors nesėk, - vis tiek nederės. Gerų linų galėjai tikėtis, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege. Jei Užgavėnių dieną ant stogo yra sniego, tai Velykos bus su sniegu. 

Būrimai 

Kai kurie būrimai buvo daromi ir Kūčių vakare, ir Užgavėnėse. Reikia tris kartus apeiti aplink pirkią ir klausytis, iš kur šunys loja: jei iš rytų – po Velykų atvažiuos bernas, jei iš kitur našlys. Per Užgavėnes prisiskinama vyšnių šakelių ir paženklinus, kuri kieno yra, pamerkiama į vandenį. Kuri šakelė ligi Velykų pražysta, tas greitai ves ir ištekės, kurio tik lapai neišsiskleidžia, tai šiais metais dar nesusituoks, o tas, kurio sukrauna žiedus ir Velykų rytą nubyra, netrukus mirs. 
Buvo buriama, kad pelės šiaudų nekapotų, kad paukščiai grūdų nelestų, kad vištos gerai kiaušinius dėtų. 

Persirengėliai 

Užgavėnes žmonės ruošdavo įvairius vaidinimus, daug triukšmaudavo, krėsdavo išdaigas. Vaikai dūkdavo, lipdydavo diedus, svaidydavosi sniego gniūžtėmis. Iš kaimo į kaimą vaikščiodavo persirengėliai su kaukėmis. Didesnėje Lietuvos dalyje kaukės buvo vadinamos lėčynomis ar lyčynomis, o kai kur ir lervomis (žodžiai atėję iš slavų kalbos). Tai žmogaus persikūnijimo į kitą būtybę asmeninė detalė. 
Kaukės būdavo ilgalaikės ir trumpalaikės. Ilgalaikes darydavo iš medžio ir medžio žievės, o trumpalaikes – avikailio, buroko, popieriaus. Kaukėmis, kurios padarytos iš avikailio, buroko ir popieriaus pasinaudodavo tik vieną kartą. Kaukės buvo daromos kuo baisesnės, komiškesnės. 
Populiariausios ir meniškiausios buvo Žemaitijoje. Kuo toliau nuo Žemaitijos į Rytus, tuo mažėja žmogiškų būtybių pavidalo kaukių ir lieka tik gyvulinės. 
Vyrai persirengdavo moterimis; moterys – vyrais (jaunieji) užsidėdavo komiškas, baisias kaukes su ilgomis, kreivomis nosimis, su barzdomis, išsišiepusias, iškreiptas pykčio. Persirengėliai vaikščiojo po kaimus, sukeldavo daug triukšmo ir juoko. O vaikams kartais net baimės įvarydavo. 
Dėmesio centre buvo Morės vežiojimas. Morė – pati nelabosios žiemos dvasia. Dar 20 amžiaus pradžioje šiaurės vakarų Žemaitijoje per Užgavėnes būdavo vežiojama ant besisukančio, prie rogių pravažos pritaisyto rato, moteriškais drabužiais aprengta, būrio karnavalininkų lydima baidyklė, vadinama More, apie Raseinius – Koirė. Žemaitijoje ji buvo vadinama Magde, Boba; šiaurės ir vidurio Lietuvoje buvo vadinamos – čiučele, gavėniu, diedeliu. Morės galva būdavo aprišta pirma balta, o ant jos viršaus juoda skarele. Vienoj rankoj laiko spragilą, kitoj – šluotą. Ją pačią papuošią apdriskusiais moterėlės drabužiais. Morė vežama sukasi: spragilu ir šluota švaistosi. Nekaustytų rogių pravaža reiškia besibaigiančią žiemą, ratas – netolimą pavasarį, pati Morė su juoda skarele – besibaigiančias mėsėdžio linksmybes ir greit prasidedantį tylų gavėnios laiką. 
Vežamą Morę bandydavo sugauti Giltinė. Ji švaistydavosi dalgiu, stengdavosi nieko prie Morės neprileisti. Velnias vaizduodavo rašęs į jaučio odą žmonių nuodėmes. Pasibaigus apeigoms, vakare persirengėliai išveža Morę už kaimo ir ją sunaikina – sudegina arba paskandina. Jos mirtimi buvo pranašaujama žiemos pabaiga. Morė simbolizuodavo gyvybines jėgas bei žiemos ir pavasario persilaužimo momentą. Buvo tikima, kad sunaikinamas blogis, negerovės, tikima, kad greičiau atgis augalija. 
Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, grįždavo atgal krėsdavo pokštus, vagiliaudami ir dainuodami. Persirengėliai vaikščiodavo po kiemus, stengdavosi pavogti daiktų: samčių, puodų ir kt. Juos sunešdavo į vieną trobą ir reikalaudavo išsipirkti. Dažniausiai tai buvo persirengę tų pačių tėvų vaikai. Taip jie priversdavo tėvus išpirkti daiktus ir kartu linksmintis. 
Didžiausi juokdariai – persirengėliai yra ,,žydai“. Jie vaikščiodavo grupėmis su įvairiausiomis kaukėmis. Vienos kaukės neturi nosių kitos su ilgomis, kreivomis nosimis, kartais nudažytomis raudonai. Žydai apsirengia apdriskusiais drabužiais, išverstais kailiniais. Rūbus susijuosia su šiaudiniu diržu, susisega beveik metro ilgumo medgaliu. Ant diržo apsikabinėja negyvais paukščiais, žvėrių kailiais, ,,pinigų‘ maišeliais, dėžutėmis ir įvairiais kitais reikalingais daiktais. Žydai eina dideliais būriais – ir seni, ir jauni. Žydai bevaikščiodami girdavosi, kad yra labai turtingi. Žydai labai erzino galinčias ištekėti, bet neištekėjusias iki Užgavėnių merginas. Jos, pajutusios tokius svečius, neįsileisdavo, mėtydavosi sniegu, laistydavosi vandeniu. Buvo manyta, jog senmergių nevaisingumas galįs persiduoti žemei motinai, ir ji negalėsianti gimdyti vaisių. Išjuokiant netekėjusias arba nevedusias, norėta parodyti, kad jie žemei motinai negalėtų turėti įtakos. Persirengėliai žydai atsiradę dėl krikščionybės įtakos, kuri kitos religijos žmones vadino žydais, t.y. pagonimis. Kadangi kaukėti persirengėliai ir jų vaidyba nesiderino su bažnyčios mokslu, tai įvedė paprotį vaizduoti juos žydais, čigonais. 
Rytų Lietuvoje yra žinomi persirengėliai – čigonai. Jiems kaukes atstodavo išdažytas, išsuodintas veidas. Priburdavo jie visiems taip, kad leipdavo juokais, o tuo metu vieniems buriant, kiti laikydavosi ką nors nukniaukti. 
Kartu su kitais persirengėliais eidavo ir ,,ubagai“. Eina ,,Užgavėnių ubagės“ juokingas giesmes giedodamos, tų namų šeimininkus šlovindamos ir gausios išmaldos prašydamos. Ubagai vaikščiodavo su terbomis. Daugiausia rėdydavosi moterys. 
Per Užgavėnes žmonės labai daug ir riebiai valgydavo, neretai persivalgydavo. Buvo reikalinga gydytojų pagalba. Tokią pagalbą suteikdavo ,,vengrai – vaistininkai“. Jie ieškodavo sergančių, duodavo vaistų ir kalbėdavo juokingas kalbas netaisyklinga kalba. Dažniausiai įmaišydavo lenkiškų, vokiškų žodžių. Siūlydavo savo vaistus bei radę sergančiųjų, jiems siūlė savo receptus. 
Persirengėliai vesdavosi ir savo gyvulius - ,,ožką“, ,,arklį“, ,,gervę“, kurie prikrėsdavo daug pokštų. Jų būdavo po vieną. Paprastesnės, tačiau savotiškos išraiškingos buvo ožio (ožkos), arklio, gervės kaukės. Šie personažai paprastai būdavo nuolatiniai žmogiškųjų būtybių palydovai ir savo veiksmais sukeldavo daug juoko. Vaidintojai daugiau dėmesio kreipė į personažų poelgius, o ne į ,,veidą“ – galvą, gal dėl to, kad jie nekalbėdavo. Kaukė turėjo bent apytikriai nusakyti veikėją, o visą charakterį, fizines savybes parodydavo veikdama. Apeigose vedžiojamas ožys, kaip vaisingumo simbolis, turėjęs paveikti žemę. Žydai ir čigonai visada vesdavosi ,,arklį“, kurį siūlydavo mainyti, pirkti. Persirengimas ,,arkliais“ buvo siejamas su žemės derlingumo pakėlimu ir su magiška apsauga arklių nuo nelaimių. 
Užgavėnėse persirengdavo ,,giltinėmis“, ,,velniais“. Demoniškos būtybės – velniai ir giltinės – yra ,,naujesnės kilmės, jaunesni už gyvulines kaukes, atsiradę krikščionybės tradicijų įtakoje. Užgavėnių ,,giltinė“ padaroma taip: aprengiama baltais marškiniais, veidą išsitepa miltais, dantis pasidarę iš sėtinio, po pažastimi pasiima plaktuką. Į vieną ranką – dalgį, į antrą – lėkštę. Į lėkštę įpilama spirito. Kai jį uždega, tai visi esantieji nuo šviesos darosi balti, atseit išsigandę. Daug pokštų, išdaigų iškrėsdavo ,,velnias“. Jeigu šeimininkai neįsileisdavo persirengėlių į trobą, ,,velnias“ užsisėsdavo kaminą, tada dūmai imdavo rūkti į namo vidų – taip priversdavo įsileisti į trobos vidų ir juos vaišinti. ,,Velniai“ būdavo juodai apsirengę, su įvairiomis kaukėmis arba išsisuodinę, išsipaišę veidus, kartais kabodavo iškištas raudonas ,,liežuvis“. ,,Velnias“ vaizduodavo, kad užsirašinėja žmonių daromus ,,griekus“. 

Triukšmavimas ir muzika 

Užgavėninkai labai daug triukšmaudavo, grodavo įvairią muziką. Grodavo viskuo kas tik skamba, barška, cypia. Dainuodavo įvairias balabaikas. Keli persirengėliai sudarydavo orkestrą. Muzikantai buvo Morės palydovai, sulodydavo visus šunis. Grodavo kas kuo tik išmanydavo. Dabar tai yra paprastas išdykavimas, susikaupusios energijos išliejimas, o seniau dvasiomis nuvyti ir pažadinti žemę iš stingulio. 

Pasilinksminimai 

Apėję savo kaimą, o kartais ir gretimus, persirengėliai susirinkdavo į vieną gryčią ir ten tęsdavo vakarėlį. Sueidavo ne tik persirengėliai, bet ir kaimo jaunimas. Kiekvienas atsinešdavo kažko valgyti, gerti. Susirinkę prasimanydavo įvairių pramogų, pokštų. Linksmybės tęsdavosi iki pusiaunakčio, kada prasidėdavo gavėnia. 
Vakaronėje neapsieinama be muzikos, dainų, šokių. Persirengėliai toliau krėsdavo savo išdaigas. Vakaronių metu buvo išpirkinėjami ,,pavogti“ daiktai. Persirengėliai nustatydavo kainą – pašokti juokingą šokį, padainuoti dainą ar kokį darbą atlikti. Vaikams būdavo daug džiaugsmo, kai tėvai turėdavo išpirkti savo daiktus. 
Buvo manoma, kad persirengėlių, jaunimo žaidimai, vaidinimai turėjo sukelti juoką, kuriam apeigose buvo priskiriama didelė magiška galia bei simbolinė prasmė. Senovės žmonių tikėjimu juokas turėjęs nepaprastos galios numarinti žiemą ir pažadinti pavasario gimimą, prikelti žemę naujam gyvenimui. 

Lašininio ir Kanapinio kova 

Užgavėnėse šalia kitų būtybių buvo garbinamos įasmenintos žiemos ir pavasario būtybės. Vaizduojami du personažai: Lašininis ir kanapinis. Lašininis simbolizuodavo Gavėnią. Tarp jų vykdavo žūtbūtinė kova, kurią laimėdavo pavasario būtybė – Kanapinis ir prasidėdavo Gavėnia. Ši dvikova plačiai žinoma Lietuvoje, nors jų vardai ir keičiasi kiekvienas iš kovotojų – Kanapinis, Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas,- jo priešas Lašininis, Lašinius, Lašinskas, Kumpinckas ar Mėsinas. Krikščionybės vaidmuo vardų parinkime aiškus: gavėnios pasninke vartojamas kanapių aliejus, jo metu draudžiama valgyti lašinius ir mėsą. Gavėnios pradžia reiškia Kanapinio pergalę ir Lašininio pralaimėjimą arba bent laikiną jo atitolimą. 
Kaip gi darydavo Kanapinį ir Lašininį? Kanapinį vaizduodavo poliesį, pailgo veido, kanapių barzda, kartais ir su kanapiniais plaukais, susirišęs kanapine virve, ant galvos užsidėjęs aukštą kepurę, o ant kaklo raudoną šaliką. Lašininis buvo padaromas riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais, kad net varva riebalai, veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę. 
Vyresnieji vaikams vakare pasakodavo ,,Esą Lašininis per visą savaitę gabeno lašinių paltis, kumpius, karkas, skilandžius, dešras ir kt. Kanapinis vilko silkes, aliejų statines, aguonų maišus, kisieliaus puodus... Nuo Kalėdų iki Užgavėnių tarp savęs pykosi, o dabar ruošiasi mūšiui... Dvyliktą valandą pradės Lašininis tašyti Kanapinį kumpiais, lašinių paltimis ir t.t. Kanapinis grumsis silkėmis ir kt. 12val. Nakties Lašininis bus nugalabytas, įsiviešpataus Kanapinis. Bet Lašininis vėl rinks ginklus ir baigiantis gavėniai vėl susikaus su Kanapiniu, ir tada jau laimės Lašininis. Baigsis visi draudimai, pasninkas. 
Vaikams įvairūs pasakojimai apie Kanapinio ir Lašininio kovą ne tik sukeldavo daug juoko, bet ir baimės, jie bijodavo net mažiausio šešėlio, bildesio, krepštėjimo, šnabždesio. Laukdavo tos naktinės kovos, bet ir taip nesulaukę užmigdavo. 
Lašininio ir Kanapinio ginčai buvo ne tik apie pasninką, o ir apie kasdieninę buitį, tinginius, apsileidėlius. 
Lietuviai prigalvodavo įvairių išdaigų, kad kuo linksmiau, triukšmingiau užbaigti mėsėdį, pasinaudotų paskutinėmis linksmybių valandomis. Lašininio ir Kanapinio kova, kurią laimėdavo Kanapinis, buvo baigiamos linksmybės ir prasidėdavo gavėnia. Na ir prasideda gavėnia, apie ją net yra mįslė: Septynios mylios geležinio tilto, dešra užrakinta, kilbasa užkabinta.