Įdomybės ir aktuali informacija apie šventes bei tradicijas. Sužinok daugiau įdomių faktų apie šventes bei jų šventimo tradicijas.

• Šventės ir nedarbo dienos
• Vardadieniai
• Apie mergvakarį
• Apie bernvakarį
• Apie Kalėdas
• Apie Užgavėnes
• Apie Valentino dieną

---

Apie Valentino dieną

---

Apie Užgavėnes

Užgavėnės – žiemos pabaigos šventė. Tai didelė džiaugsmo, juoko, linksmumo, įvairiais papročiais, apeigomis, burtais apipinta diena. Tai savotiškas liaudies teatras, kuriame buvo išjuokiama daugelis gyvenamojo meto negerovių. Etnografai spėja, kad, prieš įvedant krikščionybę, jos būdavo švenčiamos kovo mėnesio viduryje – pavasario metu. Kai bažnyčia įvedė septynių dienų pasninką – gavėnią, draudžiančią pasilinksminimus, Užgavėnes imta švęsti prieš ją. Užgavėnės švenčiamos visada antradienį, gavėnios išvakarėse, 46 d. Prieš Velykas. 
Seniau ši šventė buvo švenčiama beveik savaitę prieš gavėnią. Dar 20 a. pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose Užgavėnės buvo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį, antradienį. 
Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai: vaišės; važinėjimas; čiuožinėjimas; supimasis; įvairūs būrimai; Morės arba Kotrės vežiojimas ir jos sunaikinimas; persirengėlių eisenos ir vaidinimai; vestuvių, laidotuvių inscenizacijos; žiemos ir pavasario būtybių (lašininio ir kanapinio) kova. Pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į apeigas, kurios turinčios išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią. Šventėms buvo ruošiamos vaišės. Jų pagrindiniai patiekalai – šiupinys (kruopų košė su lašinukais, Žemaitijoje – žirnių košė su įkišta kaulės uodega), blynai, įvairi mėsa. Moterys privirdavo daug mėsos, prikepdavo blynų. Būdavo susirūpinusios, kad nepritrūktų valgių ne tik šeimynai privalgyti, svečiams pavaišinti, bet kad jų ir neliktų, nes mėsa – suges. Tų dienų maisto likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip ,,vaistai nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų. Kita diena - jau gavėnia: mėsos valgyti juk negalima. Per Užgavėnes reikėjo daug riebiai valgyti. Dažniausiai 7, 9, 12 kartų. Buvo manoma – jei Užgavėnėse sotus, tai sotus būsi ištisus metus. 
Šilalės apylinkėse šeimininkės verda šiupinį ir kiunkį. Šiupinys Laukuvos valsčiuje yra kruopų košė, verdama su gaidžio mėsa. Kiunkis (Viekšniuose vadinama Šutinė) verdamas iš bulvių, kurios nuskutamos ir šutinamos, vėliau pridėdama mėsos ir prieskonių. Tauragėje per Užgavėnes valgo 9 sykius. Tą dieną valgo gana riebiai. Užgavėnių valgiai – blynai, šiupinys; prie šiupinio būtinai turėdavo būti virta kiaulės galva. Žagarėje Užgavėnių dienai ruošia visus mėsiškus valgius: pusryčiams kumpį su kopūstais, pietum lašiniuočius arba laistytinius, vakarienei kepa pampuškas. Svarbiausias valgis Šilalės apylinkėje – šiupinys,verdamas iš kruopų, žirnių, miltų lašinių ir įvairių prieskonių Šiupiny yra kiaulės uodega, kurią radusis pirmiau ves. 
Su Užgavėnių valgiais daug buriama, nes tikima, kad juose glūdi tam tikra magiška galia. 

Pasivažinėjimas 

Visoje Lietuvoje buvo tradicija per Užgavėnes daug važinėti. Važinėjo rogutėmis, rogėse pakinkytais arkliais, geldomis ir kitkuo; važinėjo seni ir jauni. Tai magiška priemonė užtikrinti gerą linų, javų derlių. Ūkininkai būtinai turėdavę kur nors toli važiuoti: į kelionę, į svečius. Sakoma, kad juo daugiau kelio nukeliausi, tuo linai geriau derės, užaugs ilgesni bei bitės daugiau medaus vasarą neš. Kartais važiuodavo stati, kad linai didesni augtų. Važinėdavo rėkaudami, triukšmaudami, dainuodami. O jeigu iš rogių išvirstama, tai vis dėl geresnių linų. Buvo paprotys apvažiuoti laukus net kelis kartus, pasivolioti sniege – tai derlius bus geresnis, ir linai stipresni. Manyta, kad žiemos pabaigoje žemė esanti nusilpusi ir jai reikalinga pagalba. Taigi tuo metu žmonės voliojosi, norėdami žemei perduoti savo gyvybines jėgas, kad ji atbustų, sužaliuotų, apipiltų žiedais ir duotų žmogui reikalingų vaisių. 
Didelės reikšmės Užgavėnių metu turėjo laistymasis vandeniu. Buvo tikima, kad kuo daugiau važinėjančius aplies vandeniu, tuo linai bus geresni. Taip pat buvo paprotys lieti vandenį ant bičių. Buvo manoma, kad nuo to jos vasarą gerai spiesis ir neš daug medaus. 
Tikėdamiesi paskatinti linų ir javų augimą, Užgavėnėse supdavosi ir vaikai, ir vyresni. Kas Užgavėnėse nesisupa, to derlius nedera. Kas aukščiau įsisups – to linai bus geresni. 

Kodėl per Užgavėnes negalima dirbti? 

Buvo paplitęs tikėjimas, kad Užgavėnių dieną negalima verpti, austi, pančių vyti, siūti, malti. Antraip galėjai susilaukti įvairių nelaimių: sukirmys mėsa, lašiniai; pirštai tvinks; vištos daržus kapstys, vėjai stogus plėšys ir kitų.Per Pelenų dieną taip pat tradiciniai papročiai drausdavo daugybę darbų. Žmonės nekuldavo javų, nevelėdavo skalbinių – antraip jaučiai arent seilėsis. Nekepdavo duonos, - vasarą pelysianti. 

Spėjimas iš Užgavėnių oro 

Iš Užgavėnių oro žmonės spėjo, koks bus pavasaris, vasara, kokio gali susilaukti derliaus. Jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti. Jei per Užgavėnes drėgna, tą metą gerai augs javai ir bet kur pasėti. Jei Užgavėnių saulė anksti pasirodo, tai derės anksti pasėti linai, jei vėliau – tai vėlyvi derės, o jei saulės nebus, tai linų nors nesėk, - vis tiek nederės. Gerų linų galėjai tikėtis, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege. Jei Užgavėnių dieną ant stogo yra sniego, tai Velykos bus su sniegu. 

Būrimai 

Kai kurie būrimai buvo daromi ir Kūčių vakare, ir Užgavėnėse. Reikia tris kartus apeiti aplink pirkią ir klausytis, iš kur šunys loja: jei iš rytų – po Velykų atvažiuos bernas, jei iš kitur našlys. Per Užgavėnes prisiskinama vyšnių šakelių ir paženklinus, kuri kieno yra, pamerkiama į vandenį. Kuri šakelė ligi Velykų pražysta, tas greitai ves ir ištekės, kurio tik lapai neišsiskleidžia, tai šiais metais dar nesusituoks, o tas, kurio sukrauna žiedus ir Velykų rytą nubyra, netrukus mirs. 
Buvo buriama, kad pelės šiaudų nekapotų, kad paukščiai grūdų nelestų, kad vištos gerai kiaušinius dėtų. 

Persirengėliai 

Užgavėnes žmonės ruošdavo įvairius vaidinimus, daug triukšmaudavo, krėsdavo išdaigas. Vaikai dūkdavo, lipdydavo diedus, svaidydavosi sniego gniūžtėmis. Iš kaimo į kaimą vaikščiodavo persirengėliai su kaukėmis. Didesnėje Lietuvos dalyje kaukės buvo vadinamos lėčynomis ar lyčynomis, o kai kur ir lervomis (žodžiai atėję iš slavų kalbos). Tai žmogaus persikūnijimo į kitą būtybę asmeninė detalė. 
Kaukės būdavo ilgalaikės ir trumpalaikės. Ilgalaikes darydavo iš medžio ir medžio žievės, o trumpalaikes – avikailio, buroko, popieriaus. Kaukėmis, kurios padarytos iš avikailio, buroko ir popieriaus pasinaudodavo tik vieną kartą. Kaukės buvo daromos kuo baisesnės, komiškesnės. 
Populiariausios ir meniškiausios buvo Žemaitijoje. Kuo toliau nuo Žemaitijos į Rytus, tuo mažėja žmogiškų būtybių pavidalo kaukių ir lieka tik gyvulinės. 
Vyrai persirengdavo moterimis; moterys – vyrais (jaunieji) užsidėdavo komiškas, baisias kaukes su ilgomis, kreivomis nosimis, su barzdomis, išsišiepusias, iškreiptas pykčio. Persirengėliai vaikščiojo po kaimus, sukeldavo daug triukšmo ir juoko. O vaikams kartais net baimės įvarydavo. 
Dėmesio centre buvo Morės vežiojimas. Morė – pati nelabosios žiemos dvasia. Dar 20 amžiaus pradžioje šiaurės vakarų Žemaitijoje per Užgavėnes būdavo vežiojama ant besisukančio, prie rogių pravažos pritaisyto rato, moteriškais drabužiais aprengta, būrio karnavalininkų lydima baidyklė, vadinama More, apie Raseinius – Koirė. Žemaitijoje ji buvo vadinama Magde, Boba; šiaurės ir vidurio Lietuvoje buvo vadinamos – čiučele, gavėniu, diedeliu. Morės galva būdavo aprišta pirma balta, o ant jos viršaus juoda skarele. Vienoj rankoj laiko spragilą, kitoj – šluotą. Ją pačią papuošią apdriskusiais moterėlės drabužiais. Morė vežama sukasi: spragilu ir šluota švaistosi. Nekaustytų rogių pravaža reiškia besibaigiančią žiemą, ratas – netolimą pavasarį, pati Morė su juoda skarele – besibaigiančias mėsėdžio linksmybes ir greit prasidedantį tylų gavėnios laiką. 
Vežamą Morę bandydavo sugauti Giltinė. Ji švaistydavosi dalgiu, stengdavosi nieko prie Morės neprileisti. Velnias vaizduodavo rašęs į jaučio odą žmonių nuodėmes. Pasibaigus apeigoms, vakare persirengėliai išveža Morę už kaimo ir ją sunaikina – sudegina arba paskandina. Jos mirtimi buvo pranašaujama žiemos pabaiga. Morė simbolizuodavo gyvybines jėgas bei žiemos ir pavasario persilaužimo momentą. Buvo tikima, kad sunaikinamas blogis, negerovės, tikima, kad greičiau atgis augalija. 
Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, grįždavo atgal krėsdavo pokštus, vagiliaudami ir dainuodami. Persirengėliai vaikščiodavo po kiemus, stengdavosi pavogti daiktų: samčių, puodų ir kt. Juos sunešdavo į vieną trobą ir reikalaudavo išsipirkti. Dažniausiai tai buvo persirengę tų pačių tėvų vaikai. Taip jie priversdavo tėvus išpirkti daiktus ir kartu linksmintis. 
Didžiausi juokdariai – persirengėliai yra ,,žydai“. Jie vaikščiodavo grupėmis su įvairiausiomis kaukėmis. Vienos kaukės neturi nosių kitos su ilgomis, kreivomis nosimis, kartais nudažytomis raudonai. Žydai apsirengia apdriskusiais drabužiais, išverstais kailiniais. Rūbus susijuosia su šiaudiniu diržu, susisega beveik metro ilgumo medgaliu. Ant diržo apsikabinėja negyvais paukščiais, žvėrių kailiais, ,,pinigų‘ maišeliais, dėžutėmis ir įvairiais kitais reikalingais daiktais. Žydai eina dideliais būriais – ir seni, ir jauni. Žydai bevaikščiodami girdavosi, kad yra labai turtingi. Žydai labai erzino galinčias ištekėti, bet neištekėjusias iki Užgavėnių merginas. Jos, pajutusios tokius svečius, neįsileisdavo, mėtydavosi sniegu, laistydavosi vandeniu. Buvo manyta, jog senmergių nevaisingumas galįs persiduoti žemei motinai, ir ji negalėsianti gimdyti vaisių. Išjuokiant netekėjusias arba nevedusias, norėta parodyti, kad jie žemei motinai negalėtų turėti įtakos. Persirengėliai žydai atsiradę dėl krikščionybės įtakos, kuri kitos religijos žmones vadino žydais, t.y. pagonimis. Kadangi kaukėti persirengėliai ir jų vaidyba nesiderino su bažnyčios mokslu, tai įvedė paprotį vaizduoti juos žydais, čigonais. 
Rytų Lietuvoje yra žinomi persirengėliai – čigonai. Jiems kaukes atstodavo išdažytas, išsuodintas veidas. Priburdavo jie visiems taip, kad leipdavo juokais, o tuo metu vieniems buriant, kiti laikydavosi ką nors nukniaukti. 
Kartu su kitais persirengėliais eidavo ir ,,ubagai“. Eina ,,Užgavėnių ubagės“ juokingas giesmes giedodamos, tų namų šeimininkus šlovindamos ir gausios išmaldos prašydamos. Ubagai vaikščiodavo su terbomis. Daugiausia rėdydavosi moterys. 
Per Užgavėnes žmonės labai daug ir riebiai valgydavo, neretai persivalgydavo. Buvo reikalinga gydytojų pagalba. Tokią pagalbą suteikdavo ,,vengrai – vaistininkai“. Jie ieškodavo sergančių, duodavo vaistų ir kalbėdavo juokingas kalbas netaisyklinga kalba. Dažniausiai įmaišydavo lenkiškų, vokiškų žodžių. Siūlydavo savo vaistus bei radę sergančiųjų, jiems siūlė savo receptus. 
Persirengėliai vesdavosi ir savo gyvulius - ,,ožką“, ,,arklį“, ,,gervę“, kurie prikrėsdavo daug pokštų. Jų būdavo po vieną. Paprastesnės, tačiau savotiškos išraiškingos buvo ožio (ožkos), arklio, gervės kaukės. Šie personažai paprastai būdavo nuolatiniai žmogiškųjų būtybių palydovai ir savo veiksmais sukeldavo daug juoko. Vaidintojai daugiau dėmesio kreipė į personažų poelgius, o ne į ,,veidą“ – galvą, gal dėl to, kad jie nekalbėdavo. Kaukė turėjo bent apytikriai nusakyti veikėją, o visą charakterį, fizines savybes parodydavo veikdama. Apeigose vedžiojamas ožys, kaip vaisingumo simbolis, turėjęs paveikti žemę. Žydai ir čigonai visada vesdavosi ,,arklį“, kurį siūlydavo mainyti, pirkti. Persirengimas ,,arkliais“ buvo siejamas su žemės derlingumo pakėlimu ir su magiška apsauga arklių nuo nelaimių. 
Užgavėnėse persirengdavo ,,giltinėmis“, ,,velniais“. Demoniškos būtybės – velniai ir giltinės – yra ,,naujesnės kilmės, jaunesni už gyvulines kaukes, atsiradę krikščionybės tradicijų įtakoje. Užgavėnių ,,giltinė“ padaroma taip: aprengiama baltais marškiniais, veidą išsitepa miltais, dantis pasidarę iš sėtinio, po pažastimi pasiima plaktuką. Į vieną ranką – dalgį, į antrą – lėkštę. Į lėkštę įpilama spirito. Kai jį uždega, tai visi esantieji nuo šviesos darosi balti, atseit išsigandę. Daug pokštų, išdaigų iškrėsdavo ,,velnias“. Jeigu šeimininkai neįsileisdavo persirengėlių į trobą, ,,velnias“ užsisėsdavo kaminą, tada dūmai imdavo rūkti į namo vidų – taip priversdavo įsileisti į trobos vidų ir juos vaišinti. ,,Velniai“ būdavo juodai apsirengę, su įvairiomis kaukėmis arba išsisuodinę, išsipaišę veidus, kartais kabodavo iškištas raudonas ,,liežuvis“. ,,Velnias“ vaizduodavo, kad užsirašinėja žmonių daromus ,,griekus“. 

Triukšmavimas ir muzika 

Užgavėninkai labai daug triukšmaudavo, grodavo įvairią muziką. Grodavo viskuo kas tik skamba, barška, cypia. Dainuodavo įvairias balabaikas. Keli persirengėliai sudarydavo orkestrą. Muzikantai buvo Morės palydovai, sulodydavo visus šunis. Grodavo kas kuo tik išmanydavo. Dabar tai yra paprastas išdykavimas, susikaupusios energijos išliejimas, o seniau dvasiomis nuvyti ir pažadinti žemę iš stingulio. 

Pasilinksminimai 

Apėję savo kaimą, o kartais ir gretimus, persirengėliai susirinkdavo į vieną gryčią ir ten tęsdavo vakarėlį. Sueidavo ne tik persirengėliai, bet ir kaimo jaunimas. Kiekvienas atsinešdavo kažko valgyti, gerti. Susirinkę prasimanydavo įvairių pramogų, pokštų. Linksmybės tęsdavosi iki pusiaunakčio, kada prasidėdavo gavėnia. 
Vakaronėje neapsieinama be muzikos, dainų, šokių. Persirengėliai toliau krėsdavo savo išdaigas. Vakaronių metu buvo išpirkinėjami ,,pavogti“ daiktai. Persirengėliai nustatydavo kainą – pašokti juokingą šokį, padainuoti dainą ar kokį darbą atlikti. Vaikams būdavo daug džiaugsmo, kai tėvai turėdavo išpirkti savo daiktus. 
Buvo manoma, kad persirengėlių, jaunimo žaidimai, vaidinimai turėjo sukelti juoką, kuriam apeigose buvo priskiriama didelė magiška galia bei simbolinė prasmė. Senovės žmonių tikėjimu juokas turėjęs nepaprastos galios numarinti žiemą ir pažadinti pavasario gimimą, prikelti žemę naujam gyvenimui. 

Lašininio ir Kanapinio kova 

Užgavėnėse šalia kitų būtybių buvo garbinamos įasmenintos žiemos ir pavasario būtybės. Vaizduojami du personažai: Lašininis ir kanapinis. Lašininis simbolizuodavo Gavėnią. Tarp jų vykdavo žūtbūtinė kova, kurią laimėdavo pavasario būtybė – Kanapinis ir prasidėdavo Gavėnia. Ši dvikova plačiai žinoma Lietuvoje, nors jų vardai ir keičiasi kiekvienas iš kovotojų – Kanapinis, Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas,- jo priešas Lašininis, Lašinius, Lašinskas, Kumpinckas ar Mėsinas. Krikščionybės vaidmuo vardų parinkime aiškus: gavėnios pasninke vartojamas kanapių aliejus, jo metu draudžiama valgyti lašinius ir mėsą. Gavėnios pradžia reiškia Kanapinio pergalę ir Lašininio pralaimėjimą arba bent laikiną jo atitolimą. 
Kaip gi darydavo Kanapinį ir Lašininį? Kanapinį vaizduodavo poliesį, pailgo veido, kanapių barzda, kartais ir su kanapiniais plaukais, susirišęs kanapine virve, ant galvos užsidėjęs aukštą kepurę, o ant kaklo raudoną šaliką. Lašininis buvo padaromas riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais, kad net varva riebalai, veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę. 
Vyresnieji vaikams vakare pasakodavo ,,Esą Lašininis per visą savaitę gabeno lašinių paltis, kumpius, karkas, skilandžius, dešras ir kt. Kanapinis vilko silkes, aliejų statines, aguonų maišus, kisieliaus puodus... Nuo Kalėdų iki Užgavėnių tarp savęs pykosi, o dabar ruošiasi mūšiui... Dvyliktą valandą pradės Lašininis tašyti Kanapinį kumpiais, lašinių paltimis ir t.t. Kanapinis grumsis silkėmis ir kt. 12val. Nakties Lašininis bus nugalabytas, įsiviešpataus Kanapinis. Bet Lašininis vėl rinks ginklus ir baigiantis gavėniai vėl susikaus su Kanapiniu, ir tada jau laimės Lašininis. Baigsis visi draudimai, pasninkas. 
Vaikams įvairūs pasakojimai apie Kanapinio ir Lašininio kovą ne tik sukeldavo daug juoko, bet ir baimės, jie bijodavo net mažiausio šešėlio, bildesio, krepštėjimo, šnabždesio. Laukdavo tos naktinės kovos, bet ir taip nesulaukę užmigdavo. 
Lašininio ir Kanapinio ginčai buvo ne tik apie pasninką, o ir apie kasdieninę buitį, tinginius, apsileidėlius. 
Lietuviai prigalvodavo įvairių išdaigų, kad kuo linksmiau, triukšmingiau užbaigti mėsėdį, pasinaudotų paskutinėmis linksmybių valandomis. Lašininio ir Kanapinio kova, kurią laimėdavo Kanapinis, buvo baigiamos linksmybės ir prasidėdavo gavėnia. Na ir prasideda gavėnia, apie ją net yra mįslė: Septynios mylios geležinio tilto, dešra užrakinta, kilbasa užkabinta.

---

Apie Kalėdas

Šv. Kalėdų tradicijų kilmė

Tai prosenovinė šventė. Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Lietuvoje žodis kalėdos randamas XVI–XVII a. raštuose. Šios šventės pavadinimu dar 1823 metais susidomėjo D.Poška, o 1913 m. – kalbininkas K. Būga, šį pavadinimą kildindami iš romėnų šventės Calendae.

Pradinė žodžių kalendorius ir Kalėdos (lot. Calendarium ir Calendae) reikšmė gimininga.

Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną.

Yra ir kitokių šios šventės pavadinimų aiškinimų. S.Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo – ratas ir Lada, kurią laiko slavų pavasario deive. S.Daukantas šventės pavadinimą aiškino atsiradus nuo kuolo, kurį seniau kaimiečiai kaldavo į sieną praėjusiems metams pažymėti. N.Laurinkienės nuomone, šventės pavadinimas susijęs su ritualinės medžio kaladės valkiojimu. A.Patackas aiškina, kad šventės lietuviškas pavadinimas sietinas su žodžiu kalėti, nes žiemą žemė tarsi kali, šalčio sukaustyta. Įsigalėjus krikščionybei, Kalėdos pagal civilinį Romos kalendorių švenčiamos kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena.

Romos imperijoje įsitvirtinus persų šviesos deivės Mitros kultui, 274 m. imperatorius Aurelijus įsakė visoje imperijoje švęsti Sol invictus („Nenugalėtosios saulės“), t.y. saulės grąžos šventę. Kadangi ši šventė buvo laikoma ir Naujųjų metų pradžia, lotyniškai ji vadinta Festum Calendarum (Kalėdų šventė). Bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente, remdamasi Biblija. Senajame Testamente žydų pranašas Malachijas būsimąjį tautos ir žmonijos išgelbėtoją – mesiją vadina „teisybės saule“. Evangelijoje dažnai kalbama apie Kristų kaip apie „šviesą iš aukštybių“. Taigi Kalėdas nesunku buvo paskelbti „tikrosios šviesos“ gimimo švente. Popiežius Leonas Didysis (440–461 m.) įspėjo Romos tikinčiuosius, kad jie Kristaus nesumaišytų su natūraliąja, gamtine saule.

Gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a. Nors Kristaus gimimo šventė bažnytinėje liturgijoje vadinama Natalis Domini, liaudyje išliko senasis vardas – Calendae.

Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje – sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi…

Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes bei pradedant žemdirbystės darbus ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules bei paršelius. Lietuvoje gan paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su viduryje dubenio kyšančia kiaulės uodega. Štai koks šiupinys buvęs Švėkšnos apylinkėse: „Kalėdų valgis – tai šiupinys su kiaulės uodega (…). Į didelį puodą pridedama visokių kruopų, kokių tik yra namuose, miltų, žirnių, pupų ir kt. Na, ir kiaulės uodega su geru lašinių gabalu prie jos. Dar pridedama daugiau mėsos gabalų – pagal valgytojų skaičių. Ilgai verda toji riebi košė, nors žirniai, pupos būna išmirkyti. Ant stalo šiupinys dedamas dideliam dubeny, skardiniame ar moliniame, o per visą dubenį ištempiama paviršiuje kiaulės uodega. Parvykę iš bažnyčios visi sėda prie stalo, valgo šiupinį, o paskui eina pamiegoti už nepramiegotą laiką.“

Senosios kalėdinės apeigos – tai ritualinė ugnis, blukvilkių vaikštynės. XIX a. pradžios autoriai J.Pabrėža, S.Daukantas liudija, kad per Kalėdas vyrų grupė, vadinamieji blukvilkiai, giedodami senovines giesmes ir mušdami medinius tabalus*, drauge iš trobos į trobą vilkdami kaladę – bluką, sveikindavo šeimininkus, linkėdavo jiems gerų ateinančių metų ir kitų gėrybių ir būdavo jų vaišinami. S.Daukantas pabrėžia, kad blukas paskui būdavo išvelkamas už kaimo ir sudeginamas. Tai rodo, kad senovėje Kalėdų papročiuose ugnis turėjusi ritualinio sakrališkumo prasmę.

Kalėdos švenčiamos tris, dar anksčiau – keturias dienas. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei Kalėdų dieną snigo – ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, kurios pakenks javams. Jei Kalėdų pirmą dieną pasirodo saulė, metai bus derlingi. Kalėdinės pusnys pranašavo gerą vasarojaus derlių. Kad didžiosios šventės pirmoji diena – šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pradžioje buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Tiesiog užsklęsdavo duris iš vidaus. Už durų svečias belsdavosi, o viduje esantys klausdavo, kuo vardu Bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę. Jeigu nesusiprasdavo to padaryti, tai kartais ir visai jo neįsileisdavo.

Didelė magiška jėga buvo priskiriama kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jų žodžiams teikiama ypatinga galia. Linkėjimai įtakingesni, jei persirengiama nepažįstamais žmonėmis, gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Tų papročių atskirų elementų, netekusių sakralinės prasmės, kai kur išliko dar XX a. pradžioje. Įdomiausias iš jų – vaikščioti pakiemiais persirengusiam daduliu, Kalėdų seniu ir linkėti gero derliaus. „Pilviškių k., Kurklių apyl., Anykščių r. žmogus apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą ir eidavo iš vieno namo į kitą. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Viduj esantys klausdavo: „Kas čia?“ Senis atsakydavo: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų* pilną terbą*, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Kalėdų senis merginoms siūlė „prausylų“* ir baltų „bielynų“*, kad jos būtų gražios. Paskui jis sėmė saują visokių grūdų ir bėrė krikštasuolėn. Tai auka namų dievybėms bei sėjos imitacija. Po to sveikino, linkėjo, giedojo giesmes, juokavo su vaikais, šoko su jais ir dalino riešutus. Šeimininkai jį vaišino.

Kalėdų senis, arba Kalėda, liaudies dainose vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilko botagais, margais čebatais*, atvežantis lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso kupkus*, sidabro žiedus, o bernams „černylų“.

A.Vaicekausko nuomone, senio Kalėdos populiarumui pamatą padėjo keli B.Buračo ir A.Mažiulio straipsniai, paskelbti prieškario Lietuvos spaudoje. Ši informacija ir po šiai dienai peni tiek mokslininkų interpretacijas, tiek diletantų svarstymus. Iš turimos informacijos (tiek prieškario, tiek šių dienų) matyti, kad senio Kalėdos personažas kalėdinių papročių kontekste turėjo kelias funkcijas. Aukštaičiams senis Kalėda neretai būdavo susijęs su papročiu „bliauti avinėliais“, kai vaikai po kaimynų langais mėgdžiodavo avelių bliovimą, tikint, kad tuose namuose tai lems geresnį avelių prieauglį. Šiuo atveju senis Kalėda vesdavo iš kiemo į kiemą įsikibusių vaikų virtinę. Tačiau daug dažniau (ir visoje Lietuvoje) šį veiksmą vaikai atlikdavo be senio Kalėdos. Lygiai taip vaikai ir jaunimas būdavo atvedami į vakarėlį. Toks vedžiojimas vadinamas „Tarmasa“, „Varmasa“, „Švykšto varymas“. Kitais atvejais senis Kalėda (kartais su vaikais, bet dažniau vienas) aplankydavo kaimo sodybas, kur išsakydavo jau minėtas tam tikras žodines formules, turėjusias atnešti namiškiams ūkio sėkmę ir asmeninę laimę. Vėlyvoje tradicijoje (XX a. 3–4 dešimtmetį) seniu Kalėda apsirengęs kaimynas vaikams atnešdavo dovanų. Ši papročio forma aptinkama ne tik Aukštaitijoje, bet ir dalyje Užnemunės (Lazdijų r.). Taigi senis Kalėda – individualiai veikiantis atropomorfinės išvaizdos personažas, menkai tesiskiriantis nuo Šiaurės Aukštaitijoje žinomų kalėdinio laikotarpio čigonautojų ar Suvalkijoje – šyvio vedžiotojų.

Yra buvę ir visai kitokių Kalėdų senelių. Įdomų pasakojimą yra užrašęs J.Kudirka. „Jeigu būdavo atodrėkis, vaikai būtinai lipdė Kalėdų senį (diedą, bočių, senį besmegenį). Dažniausiai tai darydavo antrą dieną, rečiau – pirmosios Kalėdų dienos vakare, o Marijampolės apylinkėse – ir prieš šventes. Dzūkų Kalėdų senelį J.Mickevičienė (1920) savo prisiminimuose taip pavaizdavo: „Akis įstatydavome ir morką įkišdavome, anglių sagas darydavome, puodą ant galvos uždėdavome ir šluotą į rankas įkišdavome. O, kiek būdavo džiaugsmo, ir stengėmės statyti prieš langus, kad matytų suaugę, o ir mes žiūrėdavome patys parėję. Žaisdavome prie jo ir su rogutėmis vežiojome vieni kitus aplink jį, ir įvairiai žaisdavome, sveikindavome Kalėdų senelį atseit, o kartais dar pririšdavome kokį kuokštelį nekultų grūdų su šiaudais. Kartais mums duodavo ir pėdelį javų pririšti kur prie tvoros statinio, o tada jau buvo paukščiams ir mums džiaugsmo, kai atskrisdavo jie puotauti. „Alovės apylinkėse Kalėdų senelis nuo senio besmegenio skyrėsi tuo, kad buvo su linų plaukais, ūsais, per liemenį sujuostas virve.

Šiaurės rytų Lietuvoje būta jaunimo papročio Kalėdų laikotarpiu „čigonauti“. Išsivertę kailinius, apsisupę paklodėmis, vyrai, persirengę moterimis, moterys – vyrais, išsisuodinę veidus, pasidarę iš kailio, linų pakulų ar popieriaus kaukes, išsidrožę iš medžio pypkes eidavo per kaimus. „Čigonai“ su savimi vesdavosi vaikus. Kartais „čigonų“ grupę lydėdavo „meškos“, „ožio“ kaukės. Atėję derėdavo arklius, burdavo ateitį, prašėsi apdovanojami, pavaišinami.

Daugelyje Rytų Aukštaitijos vietų vaikinai vaikščiojo apsitaisę jau minėtu Kalėdų daduliu. „Apvelka vyrą išverstais kailiniais. Ant nugaros uždeda sėtuvę, o ant sėtuvės – pagalvį. Kiti vyrai jį veda į vakaruškas. Priėję prie durų, klausia: „Ar galima?“. Šeimininkė atsako: „Galima.“ Visi sueina į vidų. Dadulis lenda prie mergaičių, o jos nori jam numesti nuo nugaros pagalvį. Jis su lazda ginasi. Žaidimas baigiasi tada, kai nuo nugaros numeta pagalvį.“

Rytų Lietuvoje ilgą laiką buvo populiaru „vedžioti švykštą“. B.Buračas šį paprotį taip aprašo: „Eina kerdžius kaimo gatve ilga lazda pasiramsčiuodamas ir šaukia: „Pridurk švykštą, pridurk švykštą!“ Tuojau išbėga iš kurios nors trobos vaikučiai ir kimba iš užpakalio į kerdžiaus kailinius. Taip susidaro ilga vilkstinė, kuri užėjusi į kiekvieną pakelės trobelę, kaip išmanydama linksmina mažus vaikučius, negalinčius „švykšto varyti“. Išeidamas kerdžius mažiukus apdovanoja riešutais, menkomis dovanėlėmis. Taip apeina visą kaimą, linksmindami ir juokindami mažuosius.“

Žemaitijoje kalėdotojų grupės buvo vadinamos bernelių vaikštynėmis. J.Ruzgytė Tauragės apskrities persirengėlius bernelius taip aprašo: „Raudonomis kelnėmis, švarkus atbulai apsivilkę, kepures nusukę į užpakalį, su ilgomis kartimis rankose. Eina pliauškėdami botagais, skambina skambučiais, tarškina. Ilgai derasi prie lango su šeimininkais, kad juos įleistų. Įėję gieda „Sveikas, Jėzau, mažiausias“, sveikina su Naujais metais. Pavaišinami.“

Suvalkijoje kalėdiniu laikotarpiu populiarūs buvo „šyvio šokdintojai“. Grupę sudarydavo „šyvis“, „čigonas“ su „čigone“, „meška“, „jautis“, „gervė“, du trys ar keturi „kazokai“, muzikantas ir grupės vadovas – „paklausikas“. Šis drauge buvo ir „kasininkas“. Kartais dar prisidėdavo „šluočius“, šluota šlavęs šyviui kelią, bei „velnias“. Atėję prie trobos durų, atsiklausdavo, ar galima „šyvį“ pašokdinti. Gavę šeimininko sutikimą, šokdavo kieme ar troboje. Čia visa ko prašinėdavo „čigonai“ ar grupėje buvęs „žydas kromelninkas“. „Šyvis“ (persirengęs vaikinas) turėjo parodyti savo mitrumą – iš vietos peršokti per suolą; tada jis ir jo palydovai būdavo vaišinami. Šis paprotys galėjo ateiti iš Šiaurės Vokietijos, kur jis buvo plačiai paplitęs.

Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas senovinio kalėdojimo – persirengėlių vaikščiojimo sveikinti su švente paprotys, kartu renkant už sveikinimus dovanas. Tikima, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Dažniausiai atsidėkojama valgomais dalykais. Kalėdotojų sveikintojų vaikštynės užsitęsdavo iki Trijų karalių.

Trečioji, o kai kuriose Lietuvos vietovėse ketvirtoji, Kalėdų diena vadinama Ledų diena. Šią dieną vengta didesnių darbų, nes tikėta, kad tokie darbai, kaip kūlimas, malimas, malkų kapojimas, pavasarį prišauks ledus ir javus niokojančias audras. Ledų dieną senesni žmonės meldėsi už būsimo derliaus sėkmę. Jaunimas paskutinę šventės dieną mėgdavo svečiuotis vieni pas kitus.

Ištrauka iš „Atvažiuoja Kalėdos. Advento-Kalėdų papročiai ir tradicijos“, sudarytoja Valiulytė S.

---

Apie bernvakarį

Bernvakaris Taigi norint surengti tikrą bernvakarį, reikia pranešti draugams apie greit įvyksiančias vestuves. Bernvakaris tiesiog privalo būti ištvirkęs ir nevaržomas renginys. Kitaip tai nebus bernvakaris - viskas, kas tik norit: konferencija, puotos šėlsmas, geriausių draugų vakarėlis, interesų klubas - bet tik ne bernvakaris. Svarbiausia bernvakaryje, kad paskui būtų ką prisiminti. Konfliktai su kaimyne, sulaužyti baldai pasimiršta, o prisiminimai lieka. Nors, siekiant šį perversmą surengti tuoj pat, paaiškėja labai įdomūs dalykai: pasirodo, čia negalima apsieiti be gero organizavimo ir tinkamo pasirengimo; kur kas paprasčiau surengti vaikų rytmetį, šeimos iškylą ar politinę manifestaciją; apie Jūsų rūpesčius ir jaudulį kažkaip visa ir nemąstoma. O ko Jūs norėjote? Sunku būti neigiamu personažu! Organizatorius. Gerai, jei šalia yra pakankamai aktyvus ir pakankamai laisvas žmogus, kuris apsiims viską daryti. Išnuomos ir papuoš patalpas, pakvies striptizo šokėjas, surinks pinigus, išdalins visiems kvietimus ir pavedimus... Deja, tokių savanorių padėjėjų rasti būna nelengva. O tie skelbimai laikraščiuose, kurie prasideda žodžiais: „Vakarėlių ir šeimos švenčių organizavimas", įprastai nieko gero nežada. Net nebandykite ten skambinti. Vakarėlio vieta. Jei Jūs bernvakariui užsakote klubą ar restoraną - visas galvos skausmas tenka patalpos šeimininkams, o Jums lieka tik malonūs pasilinksminimai, tokie, kaip dvigubų sąskaitų apmokėjimas: už panašaus tipo vakarėlių aptarnavimą beveik visuose klubuose ima didesnį mokestį. Dekoracijos. Parenkite sieninius plakatus iš nuogų moterų nuotraukų, žurnalų iškarpų, kviestųjų nuotraukų ir asmeninėmis seksualinėmis fantazijomis. Gėrimai. Tai priklauso nuo to, kokių rezultatų Jūs tikitės pasiekti. Pačių įspūdingiausių galima pasiekti maišant alų, vyną ir stipriuosius alkoholinius gėrimus. Jeigu Jūsų siekiai kuklesni - apsiribokite stipriu rūšiniu vynu, daug laipsnių turinčiais gėrimais ir dideliu kiekiu sulčių, sodos ir toniko. Toks asortimentas leistų kiekvienam susimaišyti skysčių pagal savo skonį. Indai ir maistas. Maloni naujiena - bernvakariuose visiškai neuždraustas vienkartinių indų naudojimas. Dar viena maloni naujiena - galima apsieiti be visokių drebučių ir karamelinių putėsių, o tiesiog užsakyti porą dešimčių dėžučių picų. Ir galiausiai pati svarbiausia maloni naujiena - picų likučius ir naudotus vienkartinius indus galima sviesti tiesiai ant žemės. Taip Jūs galėsite pasijausti visiškai laisvais žmonėmis. Striptizas. Užsisakę striptizo šokėją į namus, Jūs neturėtumėte nustebti, jeigu ant Jūsų slenksčio pasirodytų pora jaunų raumeningų vyrukų. Jei apsaugininkai nuspręstų, kad atmosfera Jūsų namuose per daug įkaitusi, striptizo šokėjų pas Jus gali ir neįleisti. Pasirūpinkite tuo, kad Jūsų namuose būtų muzika - šokėjos įprastai turi parengę asmeninę muzikinę programą, bet retai vežasi su savimi garso įrenginius. Ir turėkite omenyje, kad striptizo šokėjos gerai moka ne tik atsegti liemenėlę, bet ir laiku sustoti. Jos panašios į žydinčius kaktusus - apžiūrinėk kiek nori, bet štai rankomis liesti reikia labai atsargiai. Ir ne kas kitas, kaip šventės šeimininkas, turi sekti, kad merginos nepakliūtų į nemalonią situaciją. Tai yra būtent Jums teks nuimti nuo merginų savo įsiaudrinusius svečius ir lydėti gražuoles prie išėjimo. Vaizdo kamera. Jei kas nors iš svečių atsinešė su savimi vaizdo kamerą - nesistenkite jo perkalbėti. Tiesiog pamažu pavokite ją iš krepšio ir paslėpkite. Nes, kas žino, galbūt po dešimties metų Jūs panorėsite tapti generaliniu prokuroru.

---

Apie mergvakarį

Kas tai yra – žinote. Tai tokia ypač išdykusi ir linksma šventė, kai dūksta vienos merginos. Arba rimtos, ištekėjusios, vaikų prisigimdžiusios mamos.

Nebūtinai tai turi būti prieš vestuves, nors tikrasis mergvakaris būtent tada ir būdavo.

O mes, išdykėlės panelės, ir šiaip tokių vakarėlių prasimanydavom. Na, ir prisidūkdavom…

Iki paryčių šokdavom ir plepėdavom, burdavom ir bijodavom, verkdavom ir dainuodavom, persirenginėdavom ir vaidindavom, net kartą ketvirtame aukšte lipome iš balkono į balkoną… Kai buvome netekėjusios…

Dabar jau gabaliuką laiko nuvalgė šeima – mano mielieji vyras ir vaikučiai. Ir mano jaunystės išdykėles ištiko tas pats likimas. Taigi nemažą laiko dalį per šventes mes leidžiame jau didesnėje kompanijoje – su draugų ir draugių šeimomis. Smagūs tai būna savaitgaliai. Suvažiuoja kelios mielos šeimynėlės – mama, tėtis ir vaikučiai. Tiksliau – mama, vaikučiai ir dar vienas didelis vaikas.

Ir prasideda – „Motin, kuris mano rankšluostis?" Kitame gale kažkoks tipelis su barzda – „Mamyte, aš einu pasimaudyti, tu Kaziuką pažiūrėk, gerai?" – ir dingsta vandeny kaip į vandenį…

Kiti trys „dideli vaikai" prie medžio parimę kažką jau už marškinių slepia. Ten tie, kur labai tų „mamyčių" bijo, bet dar labiau alaus nori. Prieš laiką. Dar juk ne vakaras.

Pasitaiko vienas kitas tipelis, kuris mėgsta prie laužo trepinėti. Tas tai mums, mergaitėms, patinka. Jis niekur nestraksi, nebent malkelių. Visą vakarą kūrena, dešrelių kepa, o rytą pats pirmas jau pusryčių kaičia. Gal net ir kavos išvirs, jeigu ras, kur tokia gali būti. Pietums vėl keps kokios mėsos. Laužas dūmuliuoja visą dieną, kvepia skaniai. Vyrukas vis rūpinsis ugnele, kol ir jis pasiduos gamtai, kažko bus prisikvėpavęs ar prisiragavęs iš neapdairiai kurios nors „mamytės" paliktų atsargų.

O mes, „bobos"!!! Kaip elgiamės!!!

Prieš tokį šventinį savaitgalį – kas centnerį mėsos namo parvelka ir dar pamarinuoja?! Dešrytės, pomidoriukų, dar ir degtinytės pačios į krepšį sudedam. Viskas visiems sugalvota, paimta, sudėta – kojinytės, kamuoliukai, „maudymukai"…

Tie, atvažiavę, tik už meškerės, kamuolio, rakečių, kortų, alaus ar dar ko nors – ir nusimuilina. O ką? Visos „bobytės" pačios vairuoja, jei kas, „lavonėlius" surinks ir parveš… O kokie jie solidarūs – kartu lošia, kartu žuvaut, kartu prie laužo. Ir plepa plepa tarpusavyje, neįsiterpsi. Jie ilsisi po sunkios savaitės. Jiems mūsų kaip ir nėra. O mes, nepavargusios, visą savaitę ant šonų prisivarčiusios, ten ten zujam.

Kazys šokdina savąją – „Motin, kur mūsų kamščiatraukis?" Jeigu jis mūsų, tas kamščiatraukis, kodėl iki šiol vyriškis nežino, kur jis. Arba mažasis Kaziukas pribėga uždusęs ir klausia – „Mama, ar galiu suvalgyti bananą?" Na, iš kur toks mandagumas, namie tris praryja nepaklausęs.

Petras „lūžta" pats pirmas. Jam būna du vakarėliai – vienas, kada tik atvažiuoja ir „atsipalaiduoja", antras – su visais, bet trumpai. O Zitutė, jo žmona, vis seka ištempusi kaklą, ar dar vaikšto, ar kur neišsivoliojo, ar nepaklydo, ar jau nešti guldyti. Seniau paslapčia vis gnybdavo jam į šoną ir atiminėdavo butelius, dabar žino tikslų laiką ir normą, todėl ramiai sulaukia „kondicijos" ir paguldo. Bet ar tai pats įdomiausias savaitgalio užsiėmimas?

O manasis – Povilas…Kartą paprašiau atvežti bulvių. Nepraeina nė 10 minučių, apsisukęs grįžta. Mašina dūmija, pypsi, kratosi visa. Lempos žybsi, vos velkasi. Ateina galvą krapštydamas ir sako: „Gal tu gali, brangioji, į kiemą išeiti ir pažiūrėti, kas ten su ta mašina… Gal dirželis?"

Atsidarau dangtį – na, žinoma, dirželis…

Na, ir nusprendžiau – sukviesti mergvakarį.

Nesvarbu, gimtadienis ar ne – šį savaitgalį ir be vyrų!!!

Ir dar taip puikiai sutapo – Kazys negali, jam varžybos, Petrui – komandiruotė, Povilui – kažkoks svarbus susitikimas. Pagaliau mes pabūsime tikrai vienos. Nieko neįprasta – viską pasidarome pačios, tik dabar nereikės sukti galvos, kur jo rankšluostis, ar dar neįkrito į tvenkinį.

Kaip gera vienoms pirtyje. Juokiamės ir juokiamės, net nesuprantu, kodėl. Ir apie ką kalbame – neaišku. Gal apie juos… Bet jų nėra ir nėra jokios konkurencijos. Visos gražios, grynos, nepasidažiusios. Nė vienos nekamuoja kompleksas patikti, įtikti, bijoti.

Daiva nelipa niekam ant kelių, nes tų kelių nėra. O kokia ji, pasirodo, miela ir simpatiška (kai jų nėra).

Izolda nekrūpčioja, pasiėmus taurę vyno, kad jis pamatys, jis lieps padėti ar jau važiuoti namo, šaipysis iš jos pasakojimų ir elgesio. Ji tokia rami, svajinga ir graži.

Irma netampo palaidinukės ant apvalaus pilvuko – jos mums nereikia ir po pirties. O kaip smagiai ji moka kvatotis iš vaikystės pravardės „Plunksnelė". Tai – ne Petro priekaištingas žvilgsnis, siekiant antro tortuko gabalėlio, tai – mūsų, mergaičių, apvalus stalas – valgysim, kiek norėsim.

Kokiu greičiu mes kalbame – nustatyti sunku. Ekspertas turėtų būti moteris!!!

Zita mala apie praėjusius siaubingus dvyliktokų egzaminus, kurie suėdė krūvas motinų nervų. Ir kokie gi, atsiprašant, balvonai kasmet keičia tą egzaminų tvarką, ir kur reikės kišti savo pagranduką – mokyklos visos baisios!!! O Irma jai aiškina apie batelių bei rankinuko derinimą ir kokį šlamštą vėl nusipirko. Izolda dar žvali, nors bando žvilgčioti į dangų – lyg iš ten nusileistų jis.

Danguje tik mėnulis ir toks gražus, kad nėra čia ko dūsauti.

Aš jau surankiojau visas lėkštes ir maistą. Nei čia daug valgėm, nei mačiau, kas indus suplovė. Niekur nesivolioja „šiltutis draugas", vaikai seniai nuprausti ir ramiai miega. Aprimo ir mūsų juokeliai. Net ir išdykiausia mūsų Daiva nebešoka kaip Džeimso Bondo mergina… Taip gera paryčiais tyliai pasėdėti.

Kažkuri paleidžia mažytį prisiminimų paukštį, kaip pernai Povilas su Kaziu nešė Irmą per upelį – mat ji buvo susižeidusi koją. Kažkuri pypteli, kad labai norėtų išsimiegoti savo lovoje. Gerai, kad neprideda – su savuoju…

Rytą mūsų kaime padaugėja mašinų. Mane pažadina šurmulys ir riksmas:

– Motin, kur pagaliau ta mūsų kava, – pasigirsta žvalus bosas, ir aš džiaugsmingai konstatuoju sau, kad jie sugrįžo. Bus kas parveža namo, bus kas suvalgys likučius, bus kam eiti su Kaziuku žuvauti, dar reikėtų pataisyti tvarte elektrą – lemputė vakare mirksėjo…

---

Vardadieniai

Vardadieniai pagal datą ir mėnesius:

SAUSIS
1 Arvaidas, Arvaidė, Mečislovas (Mečys)
2 Mažvydas, Gailutė, Fulgentas, Stefanija
3 Viltautas, Vyda (Vida), Genovaitė
4 Arimantas, Arimantė, Titas, Benediktas (-a)
5 Vytautas, Vytautė, Telesforas, Gaudentas
6 Arūnas(-ė), Kasparas, Merkelis, Baltazaras
7 Rūtenis, Liucijus, Julius
8 Vilintas, Gintė, Apolinaras, Teofilė
9 Algis, Gabija, Marcijona
10 Ginvilas, Ginvilė, Agatonas, Vilhelmas
11 Audrius, Vilnė, Palemonas
12 Vaigedas, Lingailė, Ernestas
13 Dargaudas, Gilvydė, Veronika
14 Laimis, Auksė, Feliksas, Hilarijus
15 Skirgaila, Snieguolė, Paulius
16 Norgailas, Norgailė, Marcelis
17 Dovainis, Vilda, Leonilė
18 Gedgaudas, Jogailė, Liberta
19 Raivedys, Gedvilė, Marijus, Morta
20 Daugvydas, Nomeda, Fabijonas
21 Galiginas, Garsė, Agnietė
22 Aušrius, Skaistė, Anastazas, Vincentas
23 Gailigedas, Gunda, Raimundas
24 Vilgaudas, Gaivilė, Artūras, Felicija
25 Viltenis, Povilas, Žiedė
26 Rimantas, Eigilė, Justas, Paulė
27 Jogundas, Jogundė, Ilona
28 Gedautas, Nijolė, Leonidas
29 Aivaras, Gintas, Valerijus, Žibutė
30 Milgaudas, Ipolitas, Liudvika
31 Skirmantas, Budvilė, Marcelė

VASARIS
1 Gytautas, Eidvilė, Ignotas, Brigita
2 Rytys, Valdemaras
3 Radvilas(-ė), Blažiejus (Blažys), Oskaras
4 Vidmantas, Arvilė, Andrius, Joana
5 Gaudvinas, Birutė, Agota
6 Alkis, Žyvilė (Živilė), Titas, Darata
7 Vilgaudas, Jomantė, Romualdas, Ričardas
8 Dromantas, Daugvilė, Saliamonas, Honorata
9 Algė, Erikas, Apolonija
10 Girvydas, Vydgailė, Gabrielius, Elvyra
11 Algirdas, Algirdė, Adolfas, Liucijus
12 Mantminas, Deimantė, Benediktas, Eulalija
13 Algaudas, Ugnė, Benignas, Kotryna
14 Saulius, Saulė, Valentinas, Liliana
15 Girdenis, Girdenė, Jovita, Jurgina (Jurgita)
16 Tautvydė, Julijonas, Julijona
17 Vaišvilas, Viltė, Donatas, Donata
18 Lengvenis, Gendrė, Simeonas, Bernadeta
19 Šarūnas, Nida, Konradas, Zuzana
20 Visgintas, Eitvydė, Leonas
21 Kęstutis, Feliksas, Eleonora
22 Darvydas, Gintautė, Elvinas, Margarita
23 Gantautas, Butvilė, Romana (Roma)
24 Gedmantas, Goda, Motiejus (Matas)
25 Margiris, Rasa, Viktoras, Regimantas
26 Jogintas, Aurimė, Aleksandras, Izabelė
27 Ginvilas, Skirmantė, Gabrielius, Fortūnatas
28 Vilgardas, Žygimantė, Romanas
29 Gustis, Tovaldas

KOVAS
1 Rusnė, Albinas. Antanina (Antanė)
2 Eitautas, Marcelinas, Elena
3 Tulė, Kunigunda, Nonita (Nona)
4 Daugvydas, Daina, Kazimieras, Vaclava
5 Vydotas, Giedrė, Klemensas, Virgilijus
6 Norvilas, Raminta, Rožė, Felidta
7 Rimtautas, Galmantė, Tomas
8 Vydminas, Gaudvilė, Beata
9 Žygintas, Visgailė, Dominykas, Pranciška
10 | Naubartas, Butgailė, Emilis, Geraldas
11 Gedimtas, Vijolė, Konstantinas (Kostas)
12 Galvirdas, Darmantė, Grigalius
13 Liutauras, Vaidilė, Kristina, Teodoras
14 Darmantas, Karigailė, Matilda
15 Tautas, Tautginė, Klemensas, Lionginas
16 Vaidotas, Norvilė, Henrika
17 Gendvilas, Varūna, Patrikas, Gertrūda
18 Eimutis, Eimutė, Anzelmas, Sibilė
19 Vilys, Vilė, Juozapas (Juozas)
20 Žygimantas, Tautvilė, Irmgarda (lrma)
21 Nortautas, Lingailė, Benediktas (Benas)
22 Gedgaudas, Gedgaudė, Kotryna
23 Gatigintas, Vismantė, Alfonsas, Akvilė
24 Daumantas, Ganvilė, Gabrielius, Donardas
25 Normantas, Normantė, Feliksas, Liucija
26 Arbutas, Vydmantė, Emanuelis, Teklė
27 Alkmenas, Rūta, Aleksandras, Lidija
28 Rimkantas, Girmantė, Sikstas, Odeta
29 Manvydas, Almantė, Bertoldas
30 Virmantas, Meda, Ferdinandas
31 Gvidas, Gina, Benjaminas, Kornelija

BALANDIS
1 Rimgaudas, Dainora, Teodoras
2 Jostautas, Jostautė, Pranciškus, Elona
3 Vytenis, Rimtautė, Ričardas, Kristijonas
4 Algaudas, Eglė, Izidorius, Ambraziejus
5 Rimvydas, Žygintė, Zenonas, Irena
6 Daugirutis, Žintautė, Celestinas, Genardas
7 Minvydas, Kentautė, Donata
8 Girtautas, Skirgailė, Dionyzas, Julija
9 Aurimas, Dalia, Kleopas
10 Mintautas, Agna, Apolonijus, Margarita
11 Vykintas, Daugailė, Leonas
12 Galmantas, Jūratė, Julius, Damijonas
13 Mingaudas, Atgaudė
14 Visvalda, Vaišvydė, Justinas, Valerijonas
15 Vilnius, Vaidotė, Modestas, Liudvina
16 Giedrius, Algedė, Kalikstas
17 Dravenis, Skaidra, Anicetas, Robertas
18 Eitvilas, Girmantė, Apolonijus
19 Eirimas, Aistė, Simonas, Leontina
20 Gostautas, Eisvydė, Marcijonas, Agnė
21 Milgedas, Skalvė, Anzelmas, Amalija
22 Visgailas, Norvaidė, Leonidas (Leonas)
23 Daugaudas, Vygailė, Jurgis, Adalbertas
24 Kantrimas, Gražvyda, Fidelis, Ervina
25 Tolmantas, Žadmantė, Morkus
26 Gailenis, Dargailė, Klaudijus
27 Gotautas, Aušra, Anastazas, Zita
28 Vygantas, Rimgailė, Vitalius, Valerija
29 Tarmantas, Indrė, Augustinas, Rita
30 Virbutas, Venta, Marijonas, Sofija

GEGUŽĖ
1 Žilvinas, Vydmantė, Zigmantas, Anelė
2 Eidmantas, Meilė
3 Arvystas, Kantvydė, Juvenalis
4 Dargailas, Mintautė, Florijonas, Monika
5 Barvydas, Nelis, Pijus, Angelas (Anielius)
6 Minvydas, Eidmantė, Liucijus, Benedikta
7 Butautas, Rimtė, Danutė, Stanislovas
8 Džiugas, Audrė, Mykolas
9 Mingailas, Austėja, Grigalius, Edita
10 Putinas, Sangailė, Viktorina
11 Skirgaudas, Miglė, Mamertas, Pilypas
12 Vaidutis, Vilgailė, Nerėjas (Nerijus)
13 Tautmilas, Alvydė
14 Gintaras, Milda, Binifacas
15 Algedas, Jaunutė, Izidorius, Sofija
16 Vaidmantas, Bitė
17 Virkantas, Gaitė, Bazilė
18 Erdvilas, Rytė, Erikas, Julita, Venancijus
19 Gilvinas, Taura, Celestinas
20 Eidvilas, Vygintė, Akvilas, Alfreda
21 Vaidevutis, Vydmina, Valentas
22 Eimantas, Aldona, Julija, Rita, Elena
23 Gertautas, Tautvydė, Ivona
24 Vilmantas, Gina, Gerardas
25 Almantas, Danutė, Urbonas
26 Algimantas, Milvydė, Eduardas, Vilhelmas
27 Virgaudas, Žymantė, Brunonas, Leonora
28 Jogirdas, Rima, Augustinas
29 Algedas, Erdvilė, Magdalena (Magdė)
30 Vyliaudas, Ferdinandas, Joana (Žana)
31 Gintautas, Rimvilė, Angelė, Petronėlė

BIRŽELIS
1 Jogaila, Galindė, Konradas, Juvencijus
2 Ąžuolas, Auksė, Erazmas, Eugenijus
3 Tautkantas, Dovilė, Klotilda
4 Deimena, Kornelijus, Vincenta (Vincė)
5 Kantautas, Kantvydė, Marcė
6 Tauras, Norbertas, Paulina
7 Ratautas, Radvydė, Robertas, Lukrecija
8 Merūnas, Eigintė, Medardas
9 Gintas, Gintė, Felicijus
10 Galindas, Vingailė, Margarita
11 Tvirmantas, Aluona, Flora
12 Ramūnas, Dovė, Kristijonas (Kristis)
13 Kunotas, Skalvė, Antanas, Akvilma
14 Labvardas, Almina, Digna
15 Tanvilas, Vitas, Krescencija
16 Tolminas, Jūra, Benas, Julita
17 Daugantas, Vilmantė, Adolfas, Laura
18 Ginbutas, Vaiva, Marina
19 Dovilas, Ramunė, Deodatas
20 Žadvainas, Žintautė, Silverijus
21 Galminas, Vasarė, Aloyzas, Alicija
22 Kaributas, Laima, Inocentas
23 Arvydas, Vaida, Zenonas, Vanda
24 Eiviltas, Eiviltė, Jonas, Janina
25 Geistautas, Geistautė, Vilhelmas, Baniutė
26 Jaunutis (Jaunius), Viltautė, Virgilijus
27 Gediminas, Norgailė, Vladislovas, Ema
28 Tulgedas, Gaudrė, Irenėjus
29 Mantigirdas, Gedrimė, Petras, Povilas, Benita
30 Tautginas, Emilija, Liucina, Adelė

LIEPA
1 Tautrimas, Liepa, Julius
2 Jotvingas, Gantautė, Marijonas
3 Vaidilas, Liaudmina, Anatolijus
4 Skalvis, Gedgailė, Teodoras, Malvina
5 Butginas, Mantmailė, Karolina, Filomena
6 Nervydas, Ginvilė, Dominyka (Domė)
7 Sangailas, Vilgailė, Estera
8 Vaitautas, Amoldas, Elžbieta, Virginija
9 Algirdas, Algirdė, Leonardas, Veronika
10 Gilvainas, Eirimė, Amalija
11 Vilmantas, Pijus, Kiprijonas (Kipras)
12 Margiris, Vyliaudė, Izabelė
13 Arvilas, Arvilė, Eugenijus
14 Vydas, Eigilė, Libertas
15 Mantas, Gerimantė, Henrikas, Rozalija (Rožė)
16 Vaigaudas, Danguolė, Faustas, Marija
17 Darius, Girėnas, Vaiga, Aleksas
18 Tautvilas, Eimantė, Kamilis, Ervinas
19 Galigantas, Mantigailė, Vincentas, Aurėja
20 Alvydas, Vismantė, Jeronimas, Česlovas
21 Rimvydas, Rimvydė, Danielius, Lionginas
22 Dalius, Mantilė, Magdalena
23 Tarvilas, Gilmina, Apolinaras, Brigita
24 Dargvilas, Dargvitė, Kristina
25 Kargaudas, Aušhnė, Jokūbas, Kristoforas
26 Daugintas, Eigirdė, Ona
27 Žintautas, Sergijus, Natalija
28 Vytaras, Augmina, Inocentas, Ada
29 Mantvydas, Mantvydė, Morta, Beatričė
30 Nortautas, Radvilė, Abdonas, Donatilė
31 Sanginas, Vykintė, Ignotas, Elena

RUGPJŪTIS
1 Bartautas, Bartautė, Almeda
2 Tautvilas, Guoda, Gustavas, Alfonsas
3 Mangirdas, Steponas, Augustė
4 Gerimantas, Milgedė, Dominykas (Domas)
5 Rimtas, Mintarė, Osvaldas, Nona
6 Bylotas, Daiva, Sikstas
7 Drąsutis, Jogilė, Kajetonas, Klaudija
8 Tulgirdas, Daina, Elidijus, Gustavas
9 Mintaras, Tarvilė, Romanas, Rolandas
10 Norimantas, Laima, Laurynas, Asterija
11 Visalgas, Visvilė, Zuzana, Ligija
12 Laimonas, Laimona, Klara
13 Naglis, Gilvilė, Ipolitas, Diana
14 Gintautas, Guostė
15 Visvilas, Vydenė, Napaleonas (Napalys)
16 Butvydas, Alvita, Rokas, Jokimas
17 Saulenis, Mažvilė, Hiacintas
18 Mantautas, Gendvilė, Ilona
19 Argaudas, Tolvina, Boleslovas (Balys)
20 Tolvinas, Neringa, Bernardas
21 Gaudvydas, Medeinė, Joana, Kazimiera
22 Karijotas, Rimantė, Ipolitas, Zygfridas
23 Girmantas, Tautgailė, Pilypas
24 Viešvilas, Rasuolė, Baltramiejus
25 Mangailas, Liudvikas (Liudas), Liucilė
26 Gailutis, Algintė, Aleksandras, Zefirinas
27 Tolvydas, Aušrinė, Cezarijus (Cezaris)
28 Tarvilas, Steigvilė, Augustinas, Patricija
29 Barvydas, Gaudvydė, Sabina, Beatričė
30 Kintenis, Augūna, Adauktas, Gaudencija
31 Vilmantas, Vilmantė, Raimundas, Raimunda

RUGSĖJIS
1 Gytautas (Gytis), Egidijus
2 Protenis, Vilgaudė, Steponas, Ingrida
3 Sirtautas, Mirga, Bronislovas, Bronislava
4 Girstautas, Germantė, Rozalija (Rožė)
5 Erdenis, Dingailė, Justina, Stanislava (Stasė)
6 Vaištautas, Tautenė, Faustas
7 Bartas, Bartė, Regina, Palmyra
8 Liaugaudas, Daumantė, Klementina
9 Argintas, Ramutė, Sergijus
10 Tautgirdas, Girmantė, Mikalojus, Konstancija
11 Augantas, Gytautė (Gytė), Hetga
12 Tolvaldas, Vaidmantė, Gvidas, Marija
13 Barmantas, Barvydė, Eugenija
14 Eisvinas, Eisvina, Krescencijus
15 Vismantas, Rimagailė, Nikodemas
16 Rimgaudas, Jogintė, Kamilė, Edita
17 Sintautas, Sintautė, Pranciškus (Pranas)
18 Mingailas, Galmantė, Stefanija (Stefa)
19 Girvinas, Vytė, Vilhelmina (Vilė)
20 Vainora, Tautgirdė, Andhus, Fausta
21 Mantvilas, Viskintė, Matas
22 Tarvinas, Virmantė, Tomas
23 Galintas, Galinta, Linas, Teklė
24 Gedvinas, Gedvinė, Gerardas
25 Vaigintas, Ramvydė, Kleopas, Aurelija
26 Vydenis, Gražina, Kipras, Justina (Justė)
27 Kovaldas, Daugilė, Adalbertas
28 Tautvydas, Vientautė, Salemonas, Vaclovas
29 Kęsgailas, Kęsgailė, Mykolas, Michalina
30 Žymantas, Gytautė, Jeronimas, Sofija

SPALIS
1 Mantas, Mintė, Remigijus, Benigna
2 Eidvilas, Getautė, Modestas
3 Milgintas, Alanta, Evaldas, Teresė
4 Mąstautas, Eivydė, Pranciškus, Edvinas
5 Palemonas. Gilda, Donata
6 Budvydas, Vytenė, Brunonas, Renatas
7 Butrimas, Eivina, Justina
8 Daugas, Gaivilė, Brigita
9 Gedimtas, Virgailė, Dionyzas
10 Gilvydas, Butautė, Danielius
11 Rimgaudas, Daugvydė, Zinaida (Zina)
12 Gantas, Deimintė, Salvinas
13 Mintaras, Nortautė, Eduardas, Edvardas
14 Mindaugas, Rimvydė, Kalikstas, Fortunata
15 Gailiminas, Domantė, Leonardas, Teresė
16 Gutautas, Dovaldė, Ambraziejus, Jadvyga
17 Kintautas, Gytė, Marijonas, Margarita
18 Liubartas, Kęsmina, Lukas
19 Geisvilas, Kantrimė, Kleopatra, Laura
20 Gedas, Geimina, Adelina (Adelė)
21 Raitvilas, Gilanda, Hiliaras, Uršulė
22 Viltaras, Mingedė, Severinas, Aliodija
23 Sanginas, Ramvydė, Odilija
24 Daugailas, Švitrigailė, Rapolas, Gilbertas
25 Švitrigaila, Vaigedė, Darija, Inga
26 Liaudginas, Mingintė, Vita, Evaristas
27 Ramojus, Tautmilė, Vincentas, Sabina
28 Gaudrimas, Almanė, Simonas, Tadas
29 Gelgaudas. Tolvydė, Violeta, Narcizas
30 Skirgaila, Skirvydė, Edmundas, Darata
31 Mąstvilas, Tanvilė, Alfonsas, Liudlė

LAPKRITIS
1 Žygaudas, Milvydė, Andrius
2 Gedartas, Gedilė, Valentinas (Vatys)
3 Vydmantas, Norvainė, Hubertas, Sitvija
4 Eibartas, Vaidmina, Karolis
5 Audangas, Gedvydė, Florijonas, Elžbieta
6 Armantas, Vygaudė, Leonardas
7 Sirtautas, Gotautė, Ernestas, Karina
8 Svirbutas, Domantė, Gotfridas, Severinas
9 Dargintas, Skirtautė, Teodoras, Estela
10 Vaišviltas. Gelvydė, Andrius, Leonas
11 Vygintas, Milvydė, Martynas, Anastazija
12 Alvilė, Kristinas, Renata
13 Norvydas, Eirimė, Arkadijus
14 Ramantas, Saulenė, Emilis, Judita
15 Vaidilas, Žadvydė, Albertas, Leopoldas
16 Vaišvydas, Gerdvilė, Edmundas, Gertrūda
17 Getautas, Gilvilė, Viktorija, Salomėja
18 Ginvydas, Ginvydė, Otonas (Otas), Romanas
19 Dainius, Rimgaudė, Matilda
20 Jovydas, Vaidvitė, Feliksas
21 Gomantas, Eibartė, Honorijus, Alberta
22 Steikintas, Dargintė, Cecilija (Cilė)
23 Doviltas, Liubartė, Klemensas, Adelė
24 Mantvinas, Žybartė
25 Santautas, Germilė, Kotryna
26 Dobilas, Vygantė, Silvestras
27 Skomantas, Girvydė, Virgilijus
28 Rimgaudas, Vakarė, Stefanija
29 Daujotas, Butvydė
30 Saugirdas, Dovainė, Andriejus (Andrius)

GRUODIS
1 Butigeidas, Algmina, Eligijus, Natalija
2 Svirgailas, Milmantė, Aurelija, Paulina
3 Gailintas, Audinga, Ksaveras
4 Vainotas, Liugailė, Barbora
5 Eimintas, Geisvilė, Gracija
6 Bilmantas, Norvydė, Mikalojus
7 Daugardas, Tautė, Ambraziejus
8 Vaidginas, Gedmintė, Zenonas, Cuntilda
9 Vakaris, Gedenė, Valerija, Leokadija
10 Eidimtas, Ilma, Eularija, Loreta
11 Aistis, Tauvaldė, Dovydas
12 Gilmintas, Vaingedė, Dagmara
13 Kastautas (Kastytis), Eiviltė, Otilija, Liucija
14 Tarvainas, Kintvilė, Alfredas
15 Gaudenis, Gaudenė, Kristijona
16 Vygaudas, Audronė, Albina, Alina
17 Mantgailas, Drovydė, Jolanta, Olimpija
18 Girdvilas, Eivilė, Gracijus
19 Gerdvilas, Rimantė, Darijus, Nijolė
20 Daugardas, Gražvilė, Teofilis
21 Norgaudas, Girenė, Honoratas, Tomas
22 Gedvydas, Dobilė, Zenonas, Ksaveras
23 Vitbutas, Veliuona, Viktorija, Mina
24 Girstautas, Minvydė, Adomas, leva
25 Gražvydas, Sanrimė, Eugenija (Genė)
26 Gaudvilas, Gindvilė, Steponas
27 Dautartas, Gedvinė
28 Kantvilas, Vaidilutė, Ema, Kamilė
29 Gentvainas, Gaja, Teofilė
30 Gražvilas, Gedrimė, Dovydas, Irmina
31 Gedgaudas, Mingailė, Silvestras, Melanija

---

Šventės ir nedarbo dienos

Nacionalinės lietuvių šventės linksmai…

Sausio 1
Naujieji metai. Paminimi mirusieji praėjusiais metais. Taip pat minimi visi tie, kurių mirimo metinės bus ateinančiais metais. Susikaupimo ir rimties diena.

Sausio 8-20
Minimos Sausio 13 žudynės. Prie Spaudos rūmų, TV bokšto, eigulio trobelės Ažvinčio girioje ir t.t. Gedima pusė mėnesio ir ilgiau. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų ir pan. Šlovinamas Landsbergis.

Vasario 14
Šv. Valentino diena. Liūdima dėl pasileidusio Lietuvos jaunimo. Smerkiamas kapitalizmas ir pornografija.

Vasario 16
Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Einama į kapines prie signatarų kapų. Liūdima visų, mirusiųjų už Lietuvos laisvę. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų.

Kovo 8
Moters diena. Smerkiama komunistų šventė, vyrai sutrikę vaikšto ir nežino, ar pirkti gėlių, ar ne.

Kovo 11
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Paminimi mirusieji už Lietuvos laisvę. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų. Landsbergiui reikalaujama suteikti šventojo vardą ir pensiją.

Balandžio 15-16
Šv. Velykos. Smerkiami visi, nesuprantantys Velykų šventumo. Su liūdesiu palydima žiema.

Kažkada pavasarį
Minimos Lenino ir Hitlerio gimtadienių dienos. Žydai ir fašistai nerimsta. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų.

Gegužės 1
Smerkiama komunizmo išmonė – darbo šventė. Liumpenai eina į gatves ir girtais balsais klykauja: „algų, pensijų… dar kažko“.

Gegužės 6
Motinos diena. Smerkiamas ištvirkavimas. Liūdima dėl netapusių motinomis.

Gegužės 9
Į gatves išeina karo veteranai ir kažko reikalauja.

Gegužės 15
Partizanų diena – šlovinamas savanoris Nr.1 Landsbergis ir reikalaujama iš Maskvos kompensacijų.

Birželio 15
Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų.

Birželio 23
Birželio sukilimo diena – kažkas kažkur sukilo, kažkas kažką atkūrė… reikalaujama kompensacijų iš Maskvos…

Birželio 24
Joninės. Padidėja alkoholinių gėrimų apyvarta. Savaitės pabaigoje ekonomika pasiekia giliausią metų duobę. Penktadienį pusė įstaigų nedirba.

Liepos 6
Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Liūdima iš įpratimo.

Liepos 15
Žalgirio mūšis – nesutarimų su Lenkija diena.

Liepa – Rugpjūtis
Minimos įvairios žudynių datos – partizanų, žydų, karaimų, japonų ir pan. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų.

Rugpjūčio 15
Žolinė. Niekas nežino, kas tai yra. Smerkiami bedieviai.

Rugpjūčio 23
Molotovo-Ribentropo paktas. Iš Maskvos reikalaujama kompensacijų. Minimi mirę už Lietuvos laisvę.

Rugpjūčio 31
Laisvės diena – kažkeliolikta laisvės diena Lietuvoje. Vieni ruošiasi eiti į mokyklą, kiti reikalauja kompensacijų iš Maskvos.

Rugsėjo 23
Lietuvos žydų genocido diena – išperkamos paskutinės gėlės, kurios liko nuo Rugsėjo 1d.

Spalio 25
Konstitucijos diena – reikalaujama iš Maskvos kompensacijų.

Lapkričio 1
Visų Šventųjų diena. Didžiausia šventė. Smerkiamos kapitalizmo šventės ir bedieviai, kurie švenčia Heloviną.

Gruodžio 24
Šv. Kūčios. Rietenų šeimos rate metas.

Gruodžio 25-26
Kalėdos. Visiems skauda skrandžius. Į silkę niekas pažiūrėt nebegali (o gal ir į mišrainę). Savaitei išnyksta visa ekonomika, išskyrus alkoholį.

---