Užuojautos

Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus. Visiems širdy gėla gili išlieka, Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.


Užuojautos

Aš daugiau į namus nepareisiu, Nebelaužkit man duonos juodos. Valgau mirusių juodąjį vaisių, Jo man žemė pakankamai duos…


Užuojautos

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai, Liko skausmas, širdis sužeista, O gyvent ir toliau privalai, Leidus laikui paguosti Tave.


Užuojautos

Žmogus – tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo. Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.


Užuojautos

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga, Brangiausi žmonės eina ir palieka… Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa, Ir atminty gyvi išlieka.


Užuojautos

Jei dar įmanoma tave paguosti, Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim. Tik žmogui skausmą pažaboti, Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.


Užuojautos

Liko smėlio kapas, šaltas, nebylus, Paliko skausmas širdyje gilus…


Užuojautos

Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli, Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų? Erškėčiuotą kelią eitum, Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.


Užuojautos

Nepareis, nesugrįž, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai, Tik sapne kai kada aplankys.


Užuojautos

Visos mūsų maldos kasdieninės, Viešpatie, duok tėviškės dangaus. Tik tenai pailsusios krūtinės, Po visų kelionių atsigaus.