Užuojautos

Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.


Užuojautos

Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą - Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins. Tušti namai švies netektim iš tolo, Nors grįžti ten skubėsit su viltim.


Užuojautos

Visada mama liks su Jumis, Nors žodžiais ir neprakalbės: Pavasarį - žieduos švelniuos, Rudenį - lapų šlamesy.


Užuojautos

Nors drasko širdį skausmas, abejonės, Nepulk į neviltį - ji pragaištinga.


Užuojautos

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu, Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos. Bus skarele, kai ašara nurieda, Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.


Užuojautos

Žmogus - tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo, Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.


Užuojautos

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvarte sušildytų paguostų, Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.


Užuojautos

Netektis. O gal žvaigždė? Išsivedė brangiausią žmogų. Lemtis. O gal gyvenimas? Paliko begalinį skausmą.


Užuojautos

Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę, Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu. Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią, Prisikelti amžiams aš nebegaliu.


Užuojautos

Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli Kai brangiausią žmogų atima iš mūs. Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių, Kad jisai pareitų vėlei į namus.