Užuojautos

Ilgas kelias dar buvo keliauti, Bet kodėl Tu taip greit pražuvai? Gyvenimui vainiką pynei, Bet nebaigtą jį palikai.


Užuojautos

Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis. To sopulio niekam neišmatuoti. Gyvybės kainą žino tik mamos širdis, Kuri nemoka imti, o tik duoti.


Užuojautos

Mirtis skausminga ir beskausmė būna, Gyvenimas be skausmo - niekada. Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo, Tai tik likimo, ne žmogaus, klaida.


Užuojautos

Žmogus - tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo, Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.


Užuojautos

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai, Liko skausmas, širdis sužeista, O gyvent ir toliau privalai, Leidus laikui paguosti Tave.


Užuojautos

Aš daugiau į namus nepareisiu, Nebelaužkit man duonos juodos. Valgau mirusių juodąjį vaisių, Jo man žemė pakankamai duos...


Užuojautos

Išėjo... iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus... Visiems širdy gėla gili išlieka Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.


Užuojautos

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvartą sušildytų, paguostų, Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.


Užuojautos

Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.


Užuojautos

Žmogus bejėgis Ir gamta, ta visagalė, Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos pakeisti Niekas negali... Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.