Užuojautos

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą. Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.


Užuojautos

Mes negalime užpildyti Jūsų netekties, Bet norime pasidalinti Jūsų skausmu. Mes negalime pakeisti lemties, Bet norime palengvinti jos kelią. Mes negalime įveikti būties, Bet norėtume padėti savo buvimu.


Užuojautos

Jus palietė tamsa ranka vėsia, Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai.


Užuojautos

Amžiams užsimerkė Tavo akys, Lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.


Užuojautos

Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą mamą. Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems.


Užuojautos

Jūs likote tarsi kažko netekę, O juk, tiesa – netekote tiek daug. Uždekite širdy dar vieną žvakę Ir atsitieskite skausme.


Užuojautos

Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso, Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti. Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos, Ir paliko vien sielvartas širdy.


Užuojautos

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga, Brangiausi žmonės eina ir palieka... Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa, Ir atminty gyvi išlieka.


Užuojautos

Jei dar įmanoma tave paguosti, Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim. Tik žmogui skausmą pažaboti, Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.


Užuojautos

Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli, Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų? Erškėčiuotą kelią eitum, Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.