Užuojautos

Jūs likote tarsi kažko netekę, O juk, tiesa, - netekote tiek daug. Uždekite širdy dar vieną žvakę Ir atsitieskite skausme. J. Marcinkevičius


Užuojautos

Tik brangus prisiminimas liko, Juodas gedulas, skaudi rauda. Niekas kitas negalės pakeisti Mylimo Tėvelio niekada.


Užuojautos

Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą - Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins. Tušti namai švies netektim iš tolo, Nors grįžti ten skubėsit su viltim.


Užuojautos

Jus palietė tamsa ranka vėsia - Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai...


Užuojautos

Visada mama liks su Jumis, Nors žodžiais ir neprakalbės: Pavasarį - žieduos švelniuos, Rudenį - lapų šlamesy.


Užuojautos

Nors drasko širdį skausmas, abejonės, Nepulk į neviltį - ji pragaištinga.


Užuojautos

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu, Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos. Bus skarele, kai ašara nurieda, Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.


Užuojautos

Mes negalime užpildyti Jūsų netekties, Bet norime pasidalinti Jūsų skausmu. Mes negalime pakeisti lemties, Bet norime palengvinti jos kelią. Mes negalime įveikti būties, Bet norėtume padėti savo buvimu.


Užuojautos

Žmogus - tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo, Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.


Užuojautos

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvarte sušildytų paguostų, Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.