Užuojautos

Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso, Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti. Užgeso mielos akys, Nusviro darbščios rankos Ir paliko vien sielvartas širdy.


Užuojautos

Netektis. O gal žvaigždė? Išsivedė brangiausią žmogų. Lemtis. O gal gyvenimas? Paliko begalinį skausmą.


Užuojautos

Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę, Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu. Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią, Prisikelti amžiams aš nebegaliu.


Užuojautos

Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli Kai brangiausią žmogų atima iš mūs. Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių, Kad jisai pareitų vėlei į namus.


Užuojautos

Ilgas kelias dar buvo keliauti, Bet kodėl Tu taip greit pražuvai? Gyvenimui vainiką pynei, Bet nebaigtą jį palikai.


Užuojautos

Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis. To sopulio niekam neišmatuoti. Gyvybės kainą žino tik mamos širdis, Kuri nemoka imti, o tik duoti.


Užuojautos

Mirtis skausminga ir beskausmė būna, Gyvenimas be skausmo - niekada. Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo, Tai tik likimo, ne žmogaus, klaida.


Užuojautos

Užsidegė žvaigždė ir vėl užgęso, dangus tik žėri amžinai. Tu sušukai esu - mes esam, o aidas atkartojo kaip trumpai. (V.Aistis)


Užuojautos

Žmogus - tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo, Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.


Užuojautos

Amžiams užsimerkė Tavo akys. Lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių Ir prisiminimas - lyg negyjanti žaizda.