1. Mintys, frazės, posakiai
2. Posakiai ir sparnuotos frazės

Įdomūs posakiai ir populiarios sparnuotos frazės visomis temomis. Įžymių žmonių posakiai.

---

Šeima – vienas iš gamtos šedevrų. – Dž. Santajana.

---

Paimkite gyvenimą į savo rankas, ir kas atsitiks? Siaubingas dalykas: nėra ką kaltinti. – E. Jong.

---

Kiekvienam žmogui duota užtektinai jėgų įvykdyti tai, kuo jis yra įsitikinęs. – J. V. Gėtė.

---

Kovoti su vėjo malūnais – kovoti su nesančiais, bet įsivaizduojamais priešais ar grėsmėmis, taip pat kovoti su kuo tuščiai, be rezultato. Posakis imtas iš ispanų rašytojo M. Servanteso (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616) satyrinio romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“, kuriame yra epizodas, kaip naivus ir nuo tikrovės atitrūkęs herojus puola kautis su vėjo malūnais, kuriuos, prisiskaitęs riterių romanų, palaikė piktais milžinais.

---

Kai buvęs idealas tampa kasdienine tikrove, jis neišvengiamai žūva. - Ch.Ortega I Gasetas

---

Raganų medžioklė (angl. Witch-hunt) a) pastangos išsiaiškinti praeityje nusikaltusius žmones; b) kitaminčių (politinių) persekiojimas. Posakis atsirado Renesanso laikais, kai Europoje bažnyčia itin suaktyvino žyniuonių, žolininkų, aiškiaregių ar religinių kitaminčių (kitaip eretikų) persekiojimą, apšaukusi juos raganomis, raganiais, šėtono sąjungininkais. Aktyviausias raganų procesų laikotarpis buvo 1400–1700 m. Kentėjo ir niekuo dėti, tačiau raganavimu apkaltinti ir fizinio tardymo neištvėrę žmonės, daugiausia moterys. „Įrodžius“ raganavimą, žmogus būdavo sudeginamas ant laužo, rečiau – kitaip nužudomas. Susidorojimo su ragana teisėtumas nurodomas jau Senajame Testamente, Mozės surašytame kodekse: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“, o raganų procesų ištakos siekia senovės Egipto ir Babilono laikų teisyną.

---

Mokėkite myleti meną savyje, o ne save mene. - K.Stanislavskis

---

Knyga, kuri neverta, kad ją skaitytų dukart, neverta ir to, kad ją skaitytų vienąkart. – P. Vėberis.

---

Mokomės ne mokyklai, o gyvenimui. – Seneka.

---

Antrasis aš (lot. Alter ego) a) giminiška siela, bendramintis, artimas draugas; b) slaptoji asmenybės dalis, be socialinės kaukės, dažnai kontrastuojanti su oficialiąja. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), pavartojęs jį galininko linksniu: ‘save kaltinu daug labiau, kviečiu tave tarsi save antrąjį kaip savo kaltės bendrininką’. XIX a. pradžioje posakis imtas vartoti, apibūdinant šizofrenijos simptomus, kurių vienas ryškiausių yra „antrojo aš“ aktualizavimas ir dėl to atsirandąs konfliktiškas asmenybės susidvejinimas. „Antrojo aš“ fenomenas imtas naudoti psichoanalizėje, taip pat literatūroje. Pats asmenybės dvilypumo motyvas yra senas, mitologinis, iliustruojamas sakmėmis apie vilkolakius, turintis apibendrintą gėrio ir blogio kovos potekstę. 

---