O gal geriau, kad liks neišbarstytos mūsų upės, žolė, kojom neliesta ir bučiniai nebuvę liks. O gal geriau, kad bus pavasariai kiekvieno atskiri, ir rudenys, ir žiemos - atskirai. O gal geriau, kad aš viena saulėlydį pravirksiu.Ir tau gal bus geriau, jei nereikės manęs raminti. Ir gal geriau, jei liksiu, kartu nebūsiu, bet savi...
Man sakė kad esi nepaprastai laimingas Kad skęsti laimėj o ne liudesy Man sakė kad esi bevaik turtingas Tik meilę daug kam dalini. Man sakė, kad Tavęs mylėt nereikia Kad Tu ir taip jau mylimas esi Man sakė kad Tave dar vaistai veikia Kad naktimis Tu nemiegi. rašai eiles verti lapus nuo sniego Verki kai prakaito lašai sustoja ties Tavim Man sakė kad Tavęs aš nesutiksiu Nei dieną, nei nakčia - mintim. Tu neateisi iš tamsos regėti šviesą Tu neateisi iš nakties regėt dienos Po langu nors nukris svarainiai Tu neateisi pasitikt aušros. Man sakė kad esi ne niekas Surast Tave galiu ir pievoj ir miške Ant pienės lapo žiedo ant drugelio Visur tik Tu ir žemėj danguje. Man sakė kad Tu bučinius nešioji Kad saulei tekant lietų dovanoji Man sakė kad rasos lašai delne Tai ašaros kurios pravirkdo dar Tave. Man sakė, kad esi nepaprastai laimingas Kad meilė Tau kaip rožė vandeny Man sakė kad esi labai turtingas Kad viską šiam pasaulyje sukūręs Tu esi.
Padovanok man savo meilę ir lūpų bučinį kartu, padovanok man save visą, padovanok man savo meilę vieną naktį, pripildyta saldžios aistros, kad širdis imtų plakti ir nepavargtų niekados. Man trūksta tavo rankų, lūpų, tavo kūno, tavo šilumos, man nereikia net didžiausių turtų, trokštu tik tavo meilės amžinos!