1. Sveikinimai
2. Kiti

Kiti

Vėlinės (arba Ilgės) – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakes. Neretai šventė susilieja su lapkričio 1 d., kai minima Visų šventųjų diena, ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, bei kapai aplankomi dažniau lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra ne darbo diena.

Vėlinių tradicijos ir papročiai

Ši diena pirmą kartą minima VII a. – X a. pab. Mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, esą mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems padėti arba pakenkti, priklausomai nuo to, kaip su jomis elgiamasi. Nuo to kilo daug papročių, magiškų veiksmų, bei tariamų apsisaugojimo priemonių, kurios turėjo nukreipti mirusiojo pyktį. Gyvieji apsirengdavo neįprastai, kad mirusieji jų neatpažintų (vėliau tai tapo gedulo drabužiais). O laidodami mirusįjį mesdavo ant jo akmenis arba berdavo tris saujas žemės, geisdami, kad jis neužsirūstintų. Vėliau tuo tikslu užritindavo ant palaidotojo akmenis, dabar statomi paminklai. Pagoniškoje Lietuvoje, kad mirusysis nepyktų, jam į karstą dėdavo įvairių namų apyvokos daiktų, papuošalų, o prie kapo kūreno ugnį. Patys puotaudavo, o tuos indus sudaužydavo. Visos šios apeigos buvo atliekamos kapinėse, kurios vadinamos – alkomis. Kiekvienas prie savo kapavietės aukojo dievams, o ypač perkūnui, kad jis pasiimtų mirusiųjų vėles. Taip pat maisto palikdavo ir vėlėms, dažniausiai sūrį ir midų.

Vėlines šventė dar pagonys. Jie dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerą derlių ar dar ką nors. Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimo. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.