Kiti

Rugpjūčio 15 d. švenčiama Žolinės. Tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.

Žolinių tradicijos ir papročiai

Vienas įdomiausių šventės atributų – Žolinės puokštė, į kurią senovėje buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto. Įdomu tai, kad pašventinta tokia puokštė įgaudavo didelę simbolinę reikšmę: šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, jų duodavo ir gyvuliams, mat buvo tikėta, kad taip bus atbaidomos ligos, piktosios jėgos. Likusi puokštės dalis būdavo išdžiovinama ir visus metus laikoma troboje labai garbingoje vietoje – dažniausiai prie šventųjų paveikslų. Protėviai tikėjo, kad šventintos žolės gali apsaugoti namus nuo įvairių negandų, tad užėjus perkūnijai, šventinta puokšte pasmilkydavo namus. Etnologų teigimu, senovėje kai kuriuose šalies regionuose gyvavo paprotys džiovintus augalus iš žolinių puokštės dėti į pagalves ar net įkapes, manyta, jog šventintas augalas atneš ramybę, nugins šalin piktas dvasias. Žolinių puokštėje išdžiūvusius javus vėliau ūkininkai pakasdavo į žemę tikėdami, kad kitąmet tame sklype derlius bus dar geresnis.