Įdomūs posakiai ir populiarios sparnuotos frazės visomis temomis. Įžymių žmonių posakiai.


Grožis privalo būti ribotas, antraip jis neišvengiamai virsta blogiu. – R. Gavelis.
Kuo daugiau civilizuotas protas siekia malonumų ir laimės, tuo labiau žmogus traukiasi nuo tikrojo pasitenkinimo. – I. Kantas.

Rusijos protu nesuprasi (rus. ???? ?????? ?? ??????) sakoma kalbant apie Rusijos valdžios ar visuomenės keistenybes, netobulybes, įpročius ir papročius. Posakio autorius – rusų poetas ir diplomatas F. Tiutčevas (1803– 1873), 1866 m. paskelbęs tokį ketureilį: ‘protu Rusijos nesuprasi, bendru aršinu neišmatuosi, jos ypatingas būdas – Rusija galima tik tikėti’).


Faktų kalba (pranc. Les faits parlent ‘faktai kalba’) faktais grįsti argumentai yra objektyvūs ir nepaneigiami. Posakio autorius – prancūzų rašytojas A. R. Lesažas (Alain-René Lesage, 1668– 1747), pavartojęs jį romano Histoire de Gil Blas de Santillane X knygoje (1735). Į anglų kalbą tai buvo išversta kaip facts are stubborn things ‘faktai – užsispyręs dalykas’.


Viskas arba nieko (lot. Aut Caesar, aut nihil ‘arba Cezaris, arba nieko’) apie maksimalistinius tikslus ar reikalavimus. Posakio autorius – italų kardinolas, vėliau generolas bei valstybės veikėjas Č. Bordža (Cesare Borgia, 1475–1507).


Ranka ranką plauna (lot. Manus manum lavat) apie abipusę paramą ar pagalbą. Užrašyto posakio autorius – romėnų filosofas, dramaturgas ir politikas Seneka Jaunasis (Lucius Annęus Seneca, ~4 pr. m. e.). Posakis gali būti ir bendro indoeuropietiškojo folkloro paveldas, Senekos paimtas iš gyvosios kalbos.


Muzika skatina mus gražiai mąstyti. – Ralfas Voldas Emersonas.
Seksas prasideda tada, kai moteris paima vyrą už rankos. – Z. Froidas.

Prokrusto lova – dirbtinė norma, rėmai, į kuriuos per jėgą kas nors spraudžiama. Graikų mite Prokrustas buvęs milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojus ir guldydavęs juos į lovą tam, kad numarintų kančiose: tiems, kam lova būdavusi per trumpa, nukirsdavęs kojas, tuos, kam per ilga, – ištempdavęs. Prokrustą nužudęs Tesėjas, paguldęs plėšiką į jo paties lovą, kuri jam buvusi per trumpa.


Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos, ciniškas teiginys, jog visos žmogaus problemos dingsta po jo mirties, t.y. jį nužudžius ar palaukus, kol jis numirs. Posakio autorystė priskiriama TSRS vadovui J. Stalinui (1879–1953, vyriausybės vadovas 1941–1953). Tačiau nepaliudyta, kad jis kada nors taip būtų sakęs ar kur nors rašęs. Pats posakis atėjo iš rusų rašytojo A. Rybakovo (1911–1998) romano „Arbato vaikai“, kuriame Stalinas taip pateisina kariškių sušaudymą Caricyne 1918 m.: „Mirtis išsprendžia visas problemas. Nėra žmogaus, nėra ir problemos“.