1. Sveikinimai
2. Kiti

Kiti sveikinimai

---

Mįslės apie žmogų. Mįslės apie duoną. Mįslės apie knygas. Mįslės apie Velykas.

1. Anoj pusėj beržynėlio tala lala šokinėja. (Dantys ir liežuvis)
2. Ateina protingas, išeina kvailas. (Girtuoklis smuklėje)
3. Ateina tylėdama, išeina giedodama. (Mirtis)
4. Arklys ant šunies joja, o žmonės ploja. (Smuikas groja)
5. Ateina slaptai, išeina viešai. (Mirtis)
6. Atvažiavo pakulioriai, išsigando gaspadoriai; per lygias pievas važiavo, daug gero sugavo. (Žvejai žvejoja)
7. Baltų vištelių pilna laktelė. (Dantys)
8. Baloj balaitėj nuklimpo kumelaitė. Penki vilkai traukė, du vanagai laukė. (Lėkštė, šaukštas, pirštai, akys)
9. Dvi seselės per kalnelį nesueina. (Akys)
10. Daili kamarėlė pilna kultuvėlių, o joje šunelis guli. (Burna, dantys, liežuvis)
11. Du ratai pagiry stovi. (Ausys)
12. Du šnaru šnarina, du vanagu kabina, o paskui smakis cimpina. (Artojas aria)
13. Drūtas drūtas ąžuolas, septintą dieną bitės lenda. (Bažnyčia)
14. Dvikojis ilgaliežuvis viską nulaižo. (Pjauna žolę)
15. Dvi mergaitės viską apšviečia. (Akys)
16. Du gauruoti susikloja, vieną pliką pakavoja. (Akių blakstienos)
17. Dvejiems vartams atsivėrus, arklys žvengia. (Liežuvis)
18. Dešimt vyrų tabalokų traukia tinklą ant dvejokų. (Kelnėm aunasi)
19. Dvi žvakelės prie kalnelio. (Akys)
20. Dešimt uždirba, trisdešimt du pradirba. (Pirštai ir dantys)
21. Dviem pupom visą lauką apsėja. (Akys)
22. Dvylika broliukų viena juosta susijuosę. (Mėnesiai)
23. Du turliukai turlinėja, daug vanagų krapštinėja. (Akėja dirvą)
24. Eglė, ant tos eglės linas, ant to lino molis, tame molyje rugiai, tuose rugiuose kiaulė, apie tą kiaulę vilkai sėdi, akimi žibina ir tą kiaulę kibina. (Eglinis stalas, uždengtas linine staltiese, ant staltiesės molio dubenyje ruginė košė su spirgais, o ją vaikai valgo)
25. Esu balta ir visai nekalta, bet šeimininkė vis mane kumščiuoja. (Duoną minko)
26. Ėda kaip arklys, dirba kaip gaidys. (Tinginys)
27. Girioj augęs, girioj lapojęs, parėjęs po stogu Dievui aukoja. (Altorius)
28. Guli lenta amžinai šlapia; nors šlapia būna, bet niekad nepūna. (Liežuvis)
29. Gardus, saldus, lėkštėn nepadedamas. (Miegas)
30. Geltonas žaltys ant kaklo apsivyniojęs baubia. (Muzikantas su triūba)
31. Gyvena be kūno, kalba be liežuvio, visi jį girdi, bet niekas nemato. (Aidas)
32. Ilgos vadelės siekia dangų, o apie galvą nesutenka. (Akys)
33. Iš ryto vaikšto keturiomis, per pietus dviem, o vakare trimis. (Žmogus)
34. Išlekia kaip žvirblis, parlekia kaip jautis. (Žodis)
35. Į kluoną – iš laukų, iš kluono – tarp akmenų, iš akmenų – vandenin ir kaitron, iš kaitros – alkanon burnon. (Duona)
36. Yra kalnas, bet ne kalnas; yra miškas, bet ne miškas; yra šakės, bet ne šakės. (Žmogus)
37. Juodas varnas kranktelėjo, visa giria linktelėjo. (Kunigas)
38. Kai mažas gaidelis užgieda, žmonės pargriūna. (Varpelis bažnyčioje)
39. Kuo daugiau gauna, tuo daugiau nori, o kai viską suėda, pati numiršta. (Ugnis)
40. Karvelis burkuoja, o žvirbliai klausosi. (Mokytojas ir mokiniai)
41. Keturios motinos turi po penkis vaikus ir visi vaikai vienu vardu vadinasi. (Pirštai)
42. Kirviais sukapoja, mentėm suvolioja ir šulinin sumarmaliuoja. (Valgo)
43. Lempa lempuoja, vidury siela dejuoja. (Vaikas lopšyje)
44. Lauke plikam vienas likau. (Rūpintojėlis)
45. Mįslių tėvas klane guli. (Liežuvis)
46. Miške gimęs, miške augęs, parėjęs namo mušasi. (Spragilas)
47. Mano giminaitis, kaip šuo susiraitęs. (Pjautuvas)
48. Maža spintelė šimtą durų turi. (Knyga)
49. Miške gimęs, miške augęs, prie kelio sustojęs, kepure kiloja. (Rūpintojėlis)
50. Pats nieko nevalgo, o žmogų maitina. (Duona)
51. Penki vyrai rąstą neša. (Šaukštas rankoje)
52. Peiliais pjausto, o kraujo nei lašo. (Duona)
53. Panešti galima, bet suskaičiuoti negalima. (Galvos plaukai)
54. Raudonas šunelis po slenksčiu loja. (Liežuvis)
55. Sūnus mano tėvo, o man ne brolis. (Aš pats)
56. Septynios mylios vienu tiltu. Tilto gale gražus vainikas. Tas vainikas linksmina visą pasaulį. (Gavėnia ir Velykos)
57. Su saule gimiau, su saule miriau; saulė kilo – aš mažėjau, saulė sviro – aš didėjau. (Šešėlis)
58. Septynių mylių tiltas, viename gale dešra, kitame kiaušinis. (Gavėnia ir Velykos)
59. Suolas pavargsta, o sėdėtojas – ne. (Raitelis)
60. Šakės, ant tų šakių būgnas, ant to būgno kryžiaus buožulas, ant to buožulo karklynas. (Žmogus)
61. Šešios kojos, keturios ausys, keturios akys, dvi rankos, dvi galvos ir viena uodega. (Raitelis)
62. Šuo prie dviejų ežerėlių tupi. (Nosis)
63. Šeši ponai dirba, o septintas meldžiasi. (Savaitės dienos)
64. Tarp keturių pušelių asilėlis žvengia. (Vaikas lopšyje)
65. Už žmogų didesnis, už plunksną lengvesnis. (Šešėlis)
66. Už tiesų tiesesnis, už kampą kumpesnis, už geležį tvirtesnis, už pagalvį minkštesnis. (Ranka)
67. Vieną kartą mažai, tris gerai. (Valgyti)
68. Vienas kalba, du žiūri, du klauso. (Liežuvis, akys, ausys)
69. Vienas dūdorius dviem dūdom pučia. (Nosis)
70. Vis pirmyn, vis pirmyn, o iš vietos anei krust. (Laikas)
71. Vienas kalba – šimtai klauso, šimtai kalba – vienas klauso. (Kunigas)
72. Žemėje gimiau, ugnimi apsikrikštijau, ant vandens puoliau ir visa prapuoliau. (Druska)

---

Kai ieškai ugnies, ją randi kartu su dūmais (Čanų).

---

Rugpjūčio 5 dieną minima Tarptautinė alaus diena.

---

(ketvirtas Dievo įsakymas: Gerbk Tėvą ir Motiną)

Gerbk Tėvą ir Motiną,
Niekad Tėvų neužmiršk.
Vardas, kuriam amžiais meldžiamės —
Jų vardas mūs laimės kely.

Gerbk savo Tėvą ir Motiną —
Rūpinkis Jais lig mirties.
Nuolat daryki, kas būtina —
Senstantiems ranką ištiesk.

Gerbk savo Tėvą ir Motiną —
Saugok sveikatą Tėvų.
Meilė Tėvams — ne už mokestį —
Saitai nuo Dievo laikų.

---

Keliu aš tostą
Už stiprybę,
Už gyvenimo duotus džiaugsmus.

Keliu aš tostą su šampanu
Už mano meilę,
Už vargus.

Keliu aš tostą
Už draugystę,
Už šeimą ir draugus.

Keliu aš tostą su šampanu
Už ateitį,
Už naujus laikus.

---

Gyvenimas - tikriausiai toks ir liks jis,
Kol jo gyvąja dalele esi-
Tai miglią dieną keičia saulės blyksnis,
Tai vėl sutrikęs neria debesin..

Gyvenimas - tai didelis stebūklas,
Kurį suvokt nevisada gali,
Kas kartą tenka sau mažiau palikti,
Save kitam, lyg skolą grąžini.

Toksai gyvenimas. Toksai..
Ir nieko tragiško.
Tokia galbūt visa žmogaus gama:
Ieškodamas erdvės aukščiausio taško,
Kažkam esi šviesa ir šiluma..

---

Jau pasipuošė auksu gyvenimo miškas —
Rudenėja gražiai, o tų metų tiek daug,
Bėgo laikas per greit ir pasikeitė viskas —
Medžiais augo vaikai ir anūkai užaugs.

Buvo laikmetis lengvas lyg pienės pūkelis:
Savo rūpesčių rankom duonos man laužei
Ir į laimę man rodęs gyvenimo kelią,
Kūrei ateitį mano — dorą ir gražią.

Kad laimingas Tu būtum, darysiu aš viską:
Neužmiršęs dienų, kai nešiojai mane.
Tegu akys vien laime ir džiaugsmu nuolat tviska!
Šimtą metų gyvenk, nes myliu aš Tave.

---

Po žiemos pavasaris ateis,
Soduos obelys žiedus išskleis.
Sugrįš paukšteliai iš toli,
Tik būkite laimingi ir sveiki.

---

Spalio 28 dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės. Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir Šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu.

---

Kalendorinių apeigų dainos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos).

Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir Kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu Kalėda ir pan.), dažna jų paralelinė sandara – gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Čia aptiksime retų fantastiškų motyvų, kurių šaknys eina gilyn, į universalų mitinį pasaulėvaizdį. Vieni tyrinėtojai pateikia kosmogoninę šių dainų interpretaciją (dainose užfiksuotas visatos kūrimasis), kiti laikosi nuomonės, kad pirmiausia jos teigia vestuvių aliuziją ar šifruoja jas seksualinės simbolikos lygmenyje. Neatskiriama advento ir Kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje. Tačiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akių asmeninio žmogaus gyvenimo temų, kurios ypač aktualizuojamos žiemos švenčių ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendorinių apeigų dainas keičia su pačiais darbo procesais susijusi tautosaka.

Jurginių daina “Jurja, geras vakaras”:

1. Jurja, geras vakaras,
Jurja, geras vakaras!

2. Jurja, paimk raktus,
Jurja, paimk raktus,

3. Jurja, atrakink žemę,
Jurja, atrakink žemę,

4. Jurja, išleisk žolelę,
Jurja, išleisk žolelę:

5. Jurja, žolelę šilkinę,
Jurja, raselę meduotą,

6. Žolelė bus dėl arklelių,
Raselė ? dėl veršelių.

---