Gražiausi tostai draugams visoms progoms bei užstalės palinkėjimai draugams įvairiomis temomis.


Širdis - namai... Ir kiekvieną kartą žmogų įsileisdama į vidų tikiesi, kad įsileidi svečią. Bet ką daryti su tais, kurie įeidami nenusivalo kojų...
Pamiršti galima sapnus,
bet ne draugystę
ir draugus...
Draugai yra lyg tylūs angelai,
Kurie pakelia mus aukštyn,
Kai mūsų sparnai pamiršta, kaip reikia skraidyti.

Gyveno kartą senas senas žmogus. Jis pragyveno ilgą gyvenimą, turėjo daug draugų, garbingą profesiją, krūvą vaikų ir anūkų, jaukius namus. Ateina pas senuką Mirtis ir sako:
– Einam su manimi.
– Kodėl? nustebo senukas.
Aš juk dar sveikas, linksmas, gyvenimu patenkintas. Aš nenoriu mirti. Man patinka gyventi.
– Gerai, sutiko Mirtis. Aš paliksiu tave ramybėje. Gyvenk sau laimingai, bet su viena sąlyga. Juk turėjai daug draugų. Tad štai: nuo šiol už kiekvienus pragyventus metus aš su savimi pasiimsiu po vieną gerą tavo draugą. Sutinki?
Ir tada senukas pravirko.
Tad pakelkime taurę už tas senuko ašaras ir už tvirtą draugystę!


Potvynis. Visi siaubo apimti. Žmonės griebiasi išvartų, lentgalių, kažkokių nuolaužų ir stengiasi pasiekti sausumą. Tik vienas senas žmogus sėdi sau ramus krėsle.
– Greičiau bėk! – šaukia jam žmonės iš paskutinio pagalbon pasiųsto sunkvežimio.
– Dievas man padės, – ramiai atsako senis ir net negalvoja pajudėti iš vietos.
O potvynio vanduo vis kyla ir kyla. Jis jau semia kambarius. Prie senio priplaukia paskutinė valtis. Iš jos gelbėtojai šaukia:
– Seneli, eikš čionai! Dar yra viena vieta!
– Dievas man padės! – ramiai atsako senis ir meldžiasi.
Gelbėdamasis nuo kylančio vandens senolis užsiropščia ant stogo. Bet vanduo greit paskandins ir stogo viršūnę, kaminą. Virš namo pakimba malūnsparnis. Gelbėtojai išmeta virvines kopėčias.
– Kabinkis, seni! Tai paskutinis šansas.
Tačiau senis vis tvirtina savo:
– Dievas man padės!
Su šiais žodžiais atrieda didžiulė banga ir nuplauna užsispyrėlį. Rojuje senis sutinka Dievą ir pradeda priekaištauti.
– Viešpatie Dieve, aš taip laukiau tavo pagalbos! Kodėl tu apleidai mane nelaimėje?
Ir pasigirdo rūstus Dievo balsas:
– Nevykėli! Kvaily nelaimingas! O kas tau siuntė sunkvežimį, paskui valtį ir malūnsparnį?
Siūlau tostą už tuos, kurie moka pasinaudoti savo progomis.


Ar kada nors turėjai daugiau už meilę? Už šilumą, už draugystę, už kito šypseną? Ar pagalvojai, ką darytum, jei tai prarastum? Vertink tai, ką dabar turi, nes sunku pasakyti, koks brangus žmogus, kai jo jau nėra! Pakelk galvą! Ištiesk rankas į kito širdį! Mylėk karsčiau už ugnį! Tikėk labiau nei dabar! Suspausk draugystę delne ir nepaleisk jos niekada!!!!
Draugai, kokie jie kartais būna žiaurūs.
Kokie jie būna godūs ir pikti.
Draugai, kokie jie būna brangūs,
Kai jų nebetenki.

Aludėj susitinka trys draugai ir klausinėjasi vienas pas kitą kas kaip gyvena. Vienas sako:
– Aš gyvenu kaip grafinukas, visokie pašlemėkai stengiasi už gerklės pastverti…
Kitas sako:
– Aš gyvenu vyručiai, kaip arbūzas – valgau, miegu ir storėju.
O trečias sako:
– Jums gerai, o aš gyvenu kaip bulvė, jei žmona su uošviene per žiemą nesuės, tai pavasarį tikrai pasodins…
Siūlau išgerti draugai už gerą gyvenimą…


Kai tu būsi studentė
Eisi Vilniaus gatve
Prisiminsi mokyklą
Prisimink ir mane.

Nuolat labai užsiėmęs verslininkas Petras ėmė įtarti savo žmoną neištikimybe. Kaip paprastai susirengęs tolimon kelionėn, jis pasikvietė geriausią savo draugą Joną ir šiam sako:
– Jonai, tu – mano geriausias draugas. Ir turiu prisipažinti, jog man kelia nerimą kai kurie mano žmonos poelgiai. Bijau, kad ji man neištikima… Aš dabar skrendu į Niujorką, savo žmoną užrakinau namuose, štai raktai nuo namų, juos atiduodu tau. Jeigu kas nors man nutiktų, nueik į mano namus, atrakink juos ir papasakok žmonai, kas man nutiko…
Po kelių valandų Petras jau buvo oro uoste. Kai su grupe keleivių jis pasuko išėjimo link, staiga išgirdo šaukiantį Joną.
– Klausyk, – šaukė tas iš toli, – tu supainiojai, davei man ne tuos raktus! Jie netinka tavo namų durų spynai!..
Tad pakelkime taurę už tuos žmones, kurie, patikėdami savo draugams paslaptis, patikėtų jiems ir savo tikruosius raktus!