1. Sveikinimai
2. Kiti

Kiti

Legendos – tai kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis, moralinis žmonių elgesio vertinimas. Legendos yra vėlyvesnės kilmės nei kitos pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai ar komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos, per pamaldas girdėtos bažnyčiose. Ilgą laiką liaudies žodinėje tradicijoje gyvavusios legendos įgijo nemažai pasakų turinio ir formos bruožų. Todėl jos vadinamos ne legendomis, o pasakomis-legendomis, tuo pabrėžiant jų ryšį su liaudies tradicija. Šioms pasakoms būdingas žaismingas įvykių pateikimas, jos neturi nusistovėjusios pradžios ir pabaigos.

Pasaka-legenda “Tinginys bernas ir darbšti merga”:

Kur tai ėjo Dievas su vienu savo šventuoju. Eina anys, eina, rado – prie tokiai pirkiai guli bernas. Anys tą berną paklausė kelio. Tas bernas buvo baisus tinginys ir tingėjo net pasikelt, tai koja kelią parodė.Eina anys toliau ir rado – prie keliui merga grėbia šieną. Tik grėbia, tik skubina, kad jau net neprimato, kaip padirbt greičiau. Anys šitą mergą paklausė kelio. Ana grėblį numetė ir juos pavedėjo, kelią parodė kaip reikiant. Jiem kelią parodė ir pati net bėgtina grįžo vėl prie savo darbo.
– Tai darbšti merga, – sako šventasai.
– Šita merga ištekės už ano tinginio berno, – sako Dievas.
– Tai kaipgi šitaip: anas toks tinginys, o merga darbšti ir apsives! – šventasai labai stebėjosi.
– A, taip reikia, – sako Dievas. – Anas apsigimęs tinginys, tai badu numirs, o kai bus žmona darbšti, tai ir save, ir jį išpenės.

Pasaka-legenda “Apie Dievą”:

Nu kaip mūsų, da man seno sakydava kaip buva, apė Dievų. Nu, saka, seniau Dievs vaikščiodava, tė atein ubagėlis pas to ukinikų. Rugiapjūčia laiks. Valga vakarienį. Saka:
– A neprijims nakvynes?
– Kas činai daba, nei kur, kas čia.
Neprijam. O tas ubagėls buva Dievs. Ti daba išein. Nuain į grytelyninko.
– A negalėtumet nakvynes priimt?
– Tai kad, seneliuk, nėr kur.
– Nu gal an suola? Bus gere, bus gere.
Pagulda. Atsikel ryto, o ta moterėla jau buvo pasiruošus į turgų ait. I pasidėjus buva pinigus po galva. Jin, nieka nemislij, nežina nieka. Ir daugiau atsikėla tas senelis, ta žmonela da gul. Saka:
– Kok darbų pradės pirmutinį dirbt, tai i palaimėsi.
– Ačiū, – saka, – ačiū, – nudėkavaja jin. Gulėja da. Dabar jin nubuda, kelias, ais ruoštis.
– Reikia pasižiūrėt, kiek aš tų pinigų, kiek man tų pinigų bus į tą turgų pasirūpinus.
Pasijeme, ėme skaityt. Skaita skaita, skaita skaita i vis. Nusteba, išsigunda. Tų pinigų tiek i tiek. Palaimina, ką kitų skaityt. Ty daba atein, tai jau ta apsidžiauge, kad jai labe gerai buva. Ir atein, tai daba atein vė tas senels int nakvynes. Nuėja pas ūkinikų vėl. Unt nakvynes įnėja, pataise patalų gražiaus, mat girdėj:
– Tai ir aš išlošiu.
I pataisė patalų gražiausia i pagulde. Ta jau pasake, ka jai teip buva, pasidėja pinigus po galva, lovo gul. Saka:
– Kok darbų pradėsi, – saka, – tok palaimėsi.
Tai jin daba pajims tų piniginį. Ak, blus įkonda. Tų blusų gintis, ka padūka tos blusos jai, ka padūka, apipuola tom blusom, nebetsigin tų blusų. Kok darbų pradėsi dirbdint, tok i ta laime. Mate, Dievs padare, kad ta vargše prijeme iš bėdos, o jin jėme dėl pinigų, iš onora. Pajėme pati, puikiai pagulde. Tie pinigai buva i blusas apipuola.