1. Mintys, frazės, posakiai
2. Posakiai ir sparnuotos frazės

Įdomūs posakiai ir populiarios sparnuotos frazės visomis temomis. Įžymių žmonių posakiai.

---

Grožis – tam tikra genialumo forma, iš teisybės ji net aukščiau už genialumą, nes grožio net aiškinti nereikia. – O. Vaildas.

---

Darbas yra laiko dalgis. – Napoleonas Bonapartas.

---

Moteris, kaip ir pinigas, eina iš rankų į rankas… Moteris, kaip ir pinigas, dažnai būna apgaulinga ir netikra… Be moters, kaip ir be pinigo, visi nerimsta… – E. Zola.

---

Aforizmas, sentencija, kurių srityje aš tarp vokiečių esu meistras, yra „amžinybės“ forma; mano ambicijos, nusakant dešimčia sakinių, ką kiekvienas kitas visa knyga – F. Nyčė.

---

Nuoga tiesa (lot. Nuda veritas) sakoma apie objektyvų ko nors vertinimą, nepagražintą, nenutylėtą tiesą. Žodžiai iš romėnų poeto Horacijaus (Quintus Horatius Flaccus, 65– 8 pr. m. e.) „Odžių“. Antikos skulptoriai tiesą vaizdavę alegoriškai, nuogos moters pavidalu – tokią, kokia ji esanti, t. y. be papuošalų, be dangalų.

---

Langas į Europą – Rusijos valdyta rytinė Baltijos pakrantė. Iš pradžių tai buvo Sankt Peterburgas (įkurtas 1703), vėliau – iš Švedijos per šiaurės karą (1700– 1721) atimta etnografinė Estija ir Latvijos Vidžemė su Rygos miestu. Posakio autorius – italų filosofas, rašytojas ir meno kritikas F. Algarotis (Francesco Algarotti, 1712–1764), keliavęs po Rusiją ir aprašęs įspūdžius veikale „Laiškai apie Rusiją“ (1759). Iš čia Algaročio posakis patekęs į A. Puškino (1799– 1837) poemą „Varinis raitelis“; Puškinas pastabose nurodo posakio autorių ir patį kontekstą: „Algarotis kažkur yra pasakęs: tai yra Peterburgas – tai langas, pro kurį Rusija žiūri į Europą“. Iš šios A. Puškino poemos istorikai paėmę ir posakį iškirsti langą į Europą, t.y. Rusijai užkariauti etnografinę Estiją, Latviją, vėliau – Lietuvą ir Lenkiją.

---

Neišreikštas dėkingumas yra lyg linksėjimas kam nors tamsoje. Tu žinai, ką tam žmogui jauti, bet jis to nežino. – Nežinomas autorius.

---

Tas, kuris sugeba valdyti moterį, sugebės valdyti valstybę. – O. de Balzakas.

---

Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą. – Ž. Y. Kusto.

---

Homeriškas juokas – garsus, netramdomas kvatojimas. Sen. graikų poetas Homeras (Homerus, 8 a. pr. m. e.) „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ aprašęs garsų kvatojimą. Pavyzdžiui, „Odisėjoje“ rašoma, jog „nesuvaldomas juokas tuojau nemirtingus pagavo, kai sumanaus Hefaisto gudriąsias pinkles pamatė“ (Odisėja); „Jaunikiams Paladė Atėnė juoką besaikį užleido, ir protas jiems susimaišė. Kaip nesavų, žandų suvaldyt neįstengė iš juoko“ (Odisėja).

---