Verkiu.. Neturiu aš ko nekęst, tik savęs. Prašau neteisk manęs. Atrodo viskas pasakyta, gyvenimo klaida kaip užsakyta. Negaliu, o gal nenoriu pamiršt tų vasaros dienų, popiečių ir vakarų. Praleistų akimirkų, tų ašarų sūrių. Tolyn, kur vedė meilė..
Bet gaila, kad svajonė išblėso ir vėl dangus pravirko jog aš apsigavau. Bet gaila, kad vėl tikėjau tavim ir savo viltim. Skaudu, kad vėlei esu viena tokia maža, liūdna su skaudžia daina širdy pravirko siela mana. Kas ją paguos? Kas nuramins? Jei ne tu, kurį myliu..
Ar kada nors bus geresnė diena nei šiandien? Kažkada bus ir blogesnė. Išmokim žiūrėti į pasaulį kaip į tikrą nežinią, kur nieko planuoti negali. Kartais taip norisi, bet tu būni toli...
Kai galėjau būti su tavimi nevertinau viso ką turėjau.. Dabar jau Tu su kita, ir tik tai sužinojusi supratau, kad myliu tave.. Nevertinau ką turėjau, dabar kenčiu. Myliu tave, bet mes jau nebebūsime kartu..
Sudie... Vėl tavo lūpos sukuždėjo, Krūtinė lyg krauju užliejo... Ir pasigirdo žingsniai. Du... Tu išeini?... paklausiau... O balsas kaip styga virpėjo, Plasnojo mintys galvoje... Kazką dar pasakei, Bet aš tylėjau... Girdėjau, tik kaip žingsniai aidi širdyje...
Viskas, ka tu man sakei tebuvo melas, Skausmas ir Viltis Viskas, kas gyveno mano širdyje jau nebesvarbu, Todėl, kad mano jausmus Pasiglemze beribė Mirtis Tu mirei prie mano akių Su kiekivienu melo ištartu žodžiu. Tu žudei mano jausmus Ir daugiau to nebebus Nes mano širdis yra laisva, Taip, tai tu ją išlaisvinai, Išlaisvinai iš savo meilės pinklių. Piklių, kurios buvo sukurtos apgaulių, Bet dabar tai nesvarbu... Nes tu esi miręs... Kažkur tarp mano jausmų...