Tave, tave, tave kaip saulę, Tave kaip žiedą iš laukų. Nešuos širdy aš per pasaulį, nešuos pavasario taku. Kiekvienas žydintis berželis, palaukės kvepianti gėlė.Man kužda visą mano kelią: "Eini gyvent, eini mylėt". Einu, žiūriu į tavo veidą, į tavo spindinčias akis -Mums saulė teka, saulė leidžias. Mums dieną atneša naktis. Kai nušvinta saulėtas rytas, Vėjas meiliai bučiuoja mane. Vos atmerkes akis pastebėjau, Jog šalia tebetrūksta tavęs. Aš svajoju, pabudusi rytą, Atsibusti tavajam glėby. Pajusti tave savo kūnu. Ir žinoti, kad mane myli. Svajoju aistringai mylėtis. Glamonėti,bučiuoti tave. Aš nenoriu, kad rytas prabėgtų. Kad akimirka baigtus staiga.Atsiduočiau tik tau, mano meile. Tik tavęs aš vieno geidžiu. Neišeik.Dar pabūkime dviese. O kad laikas sustotų trumpam
Tu tolsti.. pradedu nebejausti tavo pirštų mano delne, tavo glėbio šildančio mane. pradedu neišgirsti tavo žodžių, nes jų jau nebėra. gal jų niekad ir nebuvo? gal tai pasąmonės galia, kaskart vis žudanti mane?
Noriu vėl priliest tave, kaip aną kart žolėje. kai atsigulę tamsoje lydėjom krentančias žvaigždes.. ir karts nuo karto vienas kitam kartojom - aš myliu tave..
Viskas baigės! nieko nebeliko.. tu sugriovei viską, ko galbūt nebuvo.. tu sugriovei švytinčias, rožines svajones.
Dabar mano dangus - juodas. mano svajos- tuščios. mano nemigo naktys - šaltos. mano liūdesys - neskęstantis.