Ateik is ryto, nes vakare tu jau netoks. Ateik is ryto ir pusryciams atsinesk save. Ateik is leto, as pasipuosiu nuogumu, iseik is proto ir pasiimk mane.
Už meilęKartą vienas džigitas įsimylėjo merginą ir nutarė vesti ją. Tada jis atėjo pas tėvą, kuris susimąstęs sėdėjo ant dykumų smėlio ir kažką braižė lazdele.- Tėve, aš sutikau puikią merginą ir norėčiau ją vesti, -tarė džigitas tėvui.Tėvas vis tylėjo, o savąja lazdele ant smėlio nubraižė nulį.- Tėve, ji puiki šeimininkė, - mylimosios privalumus toliau vardino džigitas.Tylėdamas tėvas smėlyje nubraižė dar vieną nulį.- Tėve, ji nepaprastai graži! - metė paskutinį kirtį džigitas.Tėvas vis tylėjo, o ant smėlio atsirado dar vienas nulis. Pagaliau neiškentęs džigitas piktai šūktelėjo:- Bet, tėve, mes mylime vienas kitą!Ir išmintingasis džigito tėvas trijų nulių priekyje nupiešė vienetą!Tad išgerkim šią taurę už meilę, kuri visas kitas žmogaus vertybes gali padidinti tūkstantį kartų!
Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus, Tavo žvilgsnių degančių lietus iš manos sielos Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.
Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus, Skridau sukdamos pavasario taku, Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.
Meilė manyje, pabudinus šokėją, Judesių žiedais švelniais pražydus, skleidės Ir kasdien naujais pavidalais aiškėjo, Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.
Vien tik tu ne mano meilės, - dievo ir Nirvanos Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, - Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano! Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.