1. Sveikinimai
2. Sveikinimai išleistuvių proga

Gražiausi sveikinimai išleistuvių proga abiturientams ir mokytojams. Pasveikink abiturientą mokyklos baigimo proga ar padėkok mylimam mokytojui.

---

Išeini? Dar sustok minutėlei,
Ant mokyklos baltuojančių laiptų.
Nebeteks Tau daugiau jais bevaikščiot,
Pajutai? Kažko širdį sugėlė.
Papurgalvė vaikystė čia lieka,
Pilnos juoko mokyklinės dienos…

Ves į ateitį kelias ne vienas,
Te šviesus, pats tiesiausias tau driekias.
Reiks ieškoti, teks klupti ir klysti,
Gal skausmingai dvejoti ne kartą,
Kas bebūtų, pats sau įsakyki:
Neišduosiu nėsyk Žmogaus vardo.

---

Nesakyk – paskutinį mokyklinį valsą šiandien šoku. Einam.
Nori, lig lubų iškelsiu tą mažytį pirmoką.
Nori, klaidžiosim ištisą naktį, eisim aušrą sutikt…

Gaila visko iš karto netekti, viską šičia palikti.
Nori, aš, kaip šitie berniūkščiai, gatvėj triukšmą sukelsiu,
Tik, prašau – nesakyk, kad šoku paskutinį mokyklinį valsą.

---

Nesistebėjot, kad aš ne viską moku,
Nesistebėjot, kad ne viską žinau,
Supratot, kad vis dar mokausi
Mylėti, suprasti ir gerbt.

---

Balta kreida taip greitai sutrupėjo,
Dar prie lentos stovėjot neseniai…
Jau tiek žiemų, tiek vasarų praėjo,
Jau sparnelius pakėlėt, mano mokiniai…

---

Išeiname mes… Visiems laikams,-
Išeinam palikę ištuštėjusias klases.
Sutikti šėlstančių likimo vėjų,-
Jaunystės pasitikt išeinam mes.

Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės,
Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys.
Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis,
Švelnus pirmosios meilės svaigulys…

Čia šokom valsą,
Verkėme – kvatojom,
Svajojom nesiskirti amžinai.

---

Jūs išmokėte knygą mylėti,
Nesiskirti su ja niekada.
Ir akimirka tapo saulėta,
Kai pavirto į žodį kreida.

---

Sustok, įsiklausyk
Skambutis neeilinis.
Nors daugelsyk girdėtas,
Šį kartą – paskutinis!

---

Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj,
Kai paskutinį kartą trinktelsi duris,
Sustok ir pagalvok: Kiek ašarų ir laimės,
Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus,
Kurį tu vadinai nelaime,
Kiek šypsenų mokykloj palikai!

Sustok ir pagalvok: Vaikystės skardų juoką gal suole palikai,
Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei,
O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai?
Dar paklausyk skambučio paskutinio aido,
Nešauks į klasę jis daugiau.

Ir ašarą nuo skruosto nusibrauk,
Dar pagyvenk šviesiais atsiminimais,
Paskui gyveniman keliauk.
Ir nasakyk „sunku“, net jai suklysi,
Net jei mokykloj negirdėjai apie tai.
Gyvenime neskambina skambučiai,
Gyventi šaukia skambantys varpai.

---

Būkit kaip medžiai tvirti,
Vėjų, audrų nebijokit.
Savo jaunystei, savo likimui
Širdį ir ranką paduokit.

---

Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai Tu atbėgai su puokšte gėlių…
O nuo šiandien jau niekas į klasę nebekvies, nebešauks varpeliu…

---