Gražiausi sveikinimai išleistuvių proga abiturientams ir mokytojams. Pasveikink abiturientą mokyklos baigimo proga ar padėkok mylimam mokytojui.


Gal mes be reikalo apgailestaujame,
Kad ir jaunystė baigias per anksti,
Ir meilė, ir visi geri dalykai?
Taip jau yra: ko maža, tas brangu.


Daugiau jau nekvies Jus skambutis rytais,
Į pamokas jau neskubėsit.
Ir greit, išsiskyrę su savo draugais,
Gyvenimą naują pradėsit.


Gyvenimas – tai ne lenta,
Kur trinti galima ir vėl rašyt iš naujo…
Gyvenimas – kur kiekviena klaida,
Įrėžiama į sąžinę, į kraują…

Vaikystės soduose saulėtuos, prabėgo dienos kaip viena,
Ir štai jau beldžias išsvajota Pilnametystės valanda.
Tad drąsiai ženk per amžiaus slenkstį,
Tau horizontai atviri.
Gyvenimu tauriu įrodyk, kad Dievo dovaną turi…


Būkit švelnūs ir geri,
Tyru šaltiniu būkit.
Praradę – raskit viltį.
Mažos laimės neimkit,-
Širdį sužeisti gali,
Dideliai saugokit save.
Būkit žmonės, ne akmenys,
Akmenų žemėj daug,
O žmonių kartais tenka ieškoti.


Išeisite, taip neseniai čia pirmąkart atėję,
Išmokę pirmą raidę parašyt.
Išeinate tokie jau dideli,
O prieš gyvenimą tokie mažyčiai.


Jaunyste, paukšte mano,
Jaunyste išdidi!
Keliesi tu į erdvę,
Krenti ir vėl skrendi.

Plasnok drąsiau, jaunyste,
Virš liūnų, akmenų!
Žinok, tik tas nekrinta,
Kas gimė be sparnų.


Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai –
Jau ne vienas praaugęs mane.
Neskubėkit labai. Dar pabūkim.
Paskutinį juk kartą drauge.

Bet gyvenimo šauksmas valdingas.
Savo galią jis žino. Netruks.
Nuaidės varpeliu ilgesingu,
Ir išves iš tos klasės visus.

Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu,
Aš dar daugelį metų, vaikai.
Pasirinkite kalią sau tiesų.
Siekit laimės tikros atkakliai!

Be kitų, kelyje jus telydi,
Išmintis ir sena, ir gili:
Už banknotą ne viską nupirksi.
O parduot už jį viską gali.


Šiandien reikia prisiminti, pamąstyti,
Gal dar truputį paliūdėt?
Ne! Kai geros akys švyti,
Žiburėliais šildžiusios mane.

Kai jos klasėj metų metais sekė,
Kuo degiau, ko troškau, kur vedžiau.
Ir norėtųs šiandien, mielos akys,
Dar į jus pažvelgti atidžiau.

Paieškot jose legendų, miestų,
Pasivyt lakiausias svajones.
Kad gražiausi tiltai nusitiestų,
Tarp vaikystės, jūsų ir manęs.

Kad netektų niekad nusivilti
Tuo, ką jūsų akyse mačiau.
Kad vis jausčiau Jūsų norą kilti,
Užu paukščio skrydį dar aukščiau.

Nes svajonė niekad nesudūžta,
Jeigu ji ugninga ir tikra.
Ras ji širdį, tarsi paukštis gūžtą,
Net ir vėlyviausiam vakare.


O Jūs skubat, pašėlusiai skubat užaugti,
Kad nemokytų nieks ir nebartų.
Nors ir žinot, jog daug ką paliekat,
Už simboliškų pasakos vartų.


Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku...