1. Sveikinimai
2. Sveikinimai išleistuvių proga

Gražiausi sveikinimai išleistuvių proga abiturientams ir mokytojams. Pasveikink abiturientą mokyklos baigimo proga ar padėkok mylimam mokytojui.

---

Palengva išeina vaikai iš namų,
Į nuosavą gatvę.
Gal juos šaukia savi laikai,
Gal išvaro tėvų senatvė.

Ir irzli, ir nepakanti,
Išmatuojanti savo matu tai,
Kas bręsta kitų širdy,
Be nuolaidų, be paklaidų.

Ak, tie mūsų amžiaus tėvai,
Šitiek matę, vis tiek nesupranta,
Kad jaunystė ne taip jau lengvai
Randa tikrą, vienintelį krantą.

Jai pačiai reikia pereit audras,
Kilt į kalną ir leistis bedugnėn.
Taip tikrai jie supras ir suras
Ir gyvenimo druską, ir ugnį.

Tegu eina vaikai iš namų,
Tegu blaškosi, ieško ir klysta.
Man užvis labiau neramu,
Kai žiūriu į besparnę jaunystę.

---

Tavo dienos – smalsios vaiko akys,
Krykštavimas, klaidos mūs darbuos.
Tavo dienos – mažos mūsų širdys trapios,
Mokančios mylėt ir neišduot.

---

Daug surasit. Kai ką ir prarasit.
Daug pamiršit dienų margų.
Bet kaip ėjot pritilę iš klasių,
Paskutinį kartą – vargu.

Bus keliai, painios kryžkelės, stotys,
Iš visokių giedosit gaidų.
Bet skambiausioji visad kartosis,
Paskutinio skambučio aidu.

Ginsit tiesą ir pasakas seksit,
Kaip jas seka pasaulis seniai.
Susirinkę po daugelio metų, nustebsit,
Kad gražiausi buvot čionai.

Tegu būna keliai Jūsų šviesūs,
Neišblunka pasaulio viltis.
Būkit žvalūs, laimingi ir tiesūs,
Nes ant Jūsų pečių – ateitis.

---

Ir vėl
Skridimas tartum gulbių
Sparnų šnarėjimas vaiskus.
Kur lekiat jūs
Rausva padange?
Kur nešat
Ilgesio jausmus?
Katroj šaly,
Katroj pakrantėj
Jaunystės nerimas suglaus sparnus?

O mūsų gulbės
Į tuos pilkuosius ančiukus
Dabar jau nepanašios.
Jūs galvas puošia svajų karūnos trapios.
Tik nepraraskit jų,
Kai skrisite per temstančius miškus
Šviesaus likimo pasitikt.
O mums, čia likusiems,
Numeskite po plunksną mažą,
Kad laukti jūsų
Ir jūs sėkme tikėt
Nebūtų taip sunku.

Išeisi, palikęs vaikystę,
Pirmąsias klaidas, paauglystę,
Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,
Liūdės pamiršti sąsiuviniai.
Trumpos pertraukos, jų šurmulys,
Lentoje nebaigta užduotis,
Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,
Paukščiai grįžta, o tu išeini.

Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.
Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti,
Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada
Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti
Ir te laimė į kelią išlydi tave.

Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.
Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt.

---

Nurimus žemė snaudžia mums po kojom,
Nakties tyloj užmigs jauni.
Mes einame sutikti naujo ryto,
Pirmųjų aukso saulės spindulių.

Paglamonėt berželio pumpurų dažytų,
Ištarti: Žeme, aš tave myliu!
Mes čia atėjom pasitikti bundančio pasaulio,
Kuris mūs laukia ir švelniai sako: – Gavom kažką, kažką jau.

Žinau, kad daugelis nesusitiksim,
Kad mūs keliai bus saulės išskirti.
Tačiau gyvenime mes amžinai paliksim
Tokie, kaip klasėje, nuoširdūs, draugiški, tyri.

---

Štai ir baigės vingiuotas takelis.
Štai ir didelio kelio pradžia.
Kur nuves šitas baltas kelias,
Per galulaukes mūsų gražias.

Kaip pasiekti tą kalną, tą aukštumą,
Nors atrodo – visai arti?
Gero vėjo, sutinkant aušrą!
Būkit savo svajonių verti!

Gero kelio po saule, po debesiu,
Po žaibu, po sparnu kregždės!
Po laimingu lakštingalos klegesiu,
Po rasota šviesa žvaigždės…
Gero kelio!

---

Eisim jau. Girdi?
Skambutis skamba!
Paskutinį kartą paklausyk,
Koks labai pažįstamas ir geras,
Tas mokyklos balso skambesys…

---

Jūs susirinkote jau paskutinį kartą,
Daugiau nereiks planų ir rašinių į užrašus rašyti…
Pavasaris jau beldžiasi už vartų,
Naujom spalvom pasaulis švyti.
Kitokie šiandien Jūs atrodot,
Nuoširdūs, tyliai susikaupę.
Ir mintys, ir jausmai alsuoja grožiu,
Skambutis paskutinis Jūsų laukia.

---

Šiandien kaip niekad man labai sunku Jums tarti šiltą žodį ir laišką parašyti.
Nors dienos, metai bėga, skolinga vis lieku, o reiktų susitikti, padėkoti ar bent atsiprašyti!..
Už juoką pamokoj, kai susikaupusi tylėjot, ar peštynes be priežasties koridoriaus gale.
Kad paprasčiausiai mus visus mylėjot, ir glostėt galvas, būdavot šalia.

Kad privertėm supykt ir balsiai išsilieti, kai nuo išdaigų leipdavom juoku.
Už išvykas drauge ir saulę pasakoj, kuri pro langą švietė.
Už džiaugsmo minutes, užplūdusias anuo laiku.
Dėkoju šiandien, tikiuosi Jus sutikti, pasikalbėti, išsilieti, skolinga nebelikti!..

---

Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo,
Ūkanotoj gegužio nakty…
Šįryt visos kadieniškos knygos,
Ir visi užrašai užversti.

Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs
Laukėt be galo seniai…
O gal metai jums buvo trumpučiai,
Kaip keli paprasti sakiniai.

Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos.
Cituojate Grino „Raudonas bures“…
Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau,
Pasirodo, nei lygtį išspręst.

Nėra užrašuos panašių variantų,
Taisyklių pritaikyti čia negali.
Bet aidi skambutis… Ir moko gyventi,
Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn…

---