Branda ir išmintis Tau šviesų kelią kloja, Už nemigo naktis Vaikai karštai dėkoja. O penkiasdešimt metų Jaunystei ne riba. Ir aidi senos dainos Nauja, skambia gaida… Tegul auksinio jubiliejaus rytą Lyg saulė naujos viltys sužydės, O mūsų žodžiai dar neišsakyti Lai Tavo sielą šiluma užlies.
Kiekvieną rytą, kai tik nubundu, nors akimirkai prabėga vaizdinys iš praeities. Aš niekuomet nežinau, ką pasakysi staiga užklydus į mano mintis. Stebiuosi, ar tai mano ilgesys sugrąžina tavąsias rankas ir akis, ar tai tavo meilė atskraidina veido šypseną ir širdies šilumą. Mane lydintis tavasis gerumas, mama, visuomet atsiranda šalia, kai užklumpa sunkiausios minutės, valandos, dienos. Tuomet ypatingai jaučiu mūsų dvasinį ryšį. Tu vienintelė gali išklausyti nepasmerkusi, suprasti nepajuokusi, atleisti neapkalbėjusi. Nepagalvok, brangi Mama, kad prisimenu tave tik tuomet, kai sunku... Ne, mano Saule! Ne, mano Laimės žvaigždele! Ne, mano Meilės gėlele! Esu tavo didžiulės šventės džiaugsme visa širdimi. Apkabinu tave ir bučiuoju.
Mama, miela Mama, tu kaip rasos lašelis, Spindintis saulės spinduliuose. Mama, miela Mama, tu kaip tyras vanduo, Tekantis gražiausia mano gyvenimo upe. Mama, miela Mama, tu atvedei mane į šį gražiausią kelią, Kuriuo dabar einu. Ir supratai mane, kai buvo man tikrai sunku... Dėkoju tau už visa tai!
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę ranku.