Noriu būti ugnim, noriu būti liepsna, bet bijau tiktai to, kad nenudegint tavęs, Noriu būti gėle, tau žydėt spalvomis, tik bijau vėl ir vėl, kad lapeliai nukris.. Noriu būti žvaigžde, aukščiausia danguj, bet bijau, kad naktį mums nebus pakeliui.. Noriu būt širdim, mylėt visada, bet bijau vienumos ir tavęs netekt..
Mergaitė taip ieškojo romantikos. Ieškojo visur: internete, žmonėse, gamtoje.. Ieškojo, nes atėjo toks metas, kai nebeužteko saldainio, kad būtų laiminga.
Žiūrėjo mergaitė į degančią žvakę, žvaigždėtą dangų, klausė lietaus. Ir visur rasdavo tik liūdesį. Ji buvo girdėjusi, jog romantika yra kažkas stebūklingo, šilto ir atpalaiduojančio. Galiausiai mergaitė nusprendė, kad romantika – svajonė, draskanti širdį.
Bėgo metai, mergaitė virto panele, o jos širdį vis draskė romantika. Kol nejučiomis ji susipažino su vaikinu. Romantika pasimiršo, jos nebereikėjo. Galiausiai graži draugystė virto į gražią meilę.
..lijo lietus, jie sušalę tupėjo po pastoge, vienas kitą apsikabinę, ir tylėdami gėrėjosi vaizdu. Mergaitė staiga prisiminė, kaip ji ieškojo romantikos lietuje ir ją rado – skaudinančią ir liūdną. Dabar ji supranta, jog romantikai reikia meilės. Ji supranta, jog romantika - ne svajonė.