Mes skubame gyvent, savus takus išmynėm, Mes skubame... be jausmo, be ugnies. Ar ne per daug širdies ir meilės mums paskyrei, Savąją laimę skirdama vaikams visiems?
Mamyte ar tu žinai kaip man širdį skauda, kad esu taip toli nuo tavęs. Esu viena ir atrodo nereikalinga, palikai mane vieną ir niekada nesugrįšti pas mane, bet žinok, kad esi man brangiausia visame pasaulyje ir myliu tave iš visos širdies. Dėkoju, kad padėjai man ir užauginai mane myliu..
Mamyte, tu išmokei mus žengti pirmąjį žingsnį rūpestingai globodama mūsų trapiuosius sparnus. Tu pirma mums parodei saulės spindulį, šiltą šypseną užkerėjai veidus mūsų. Tu išmokei mus dirbt ir mylėti skausmą ir vargą dalintis per pus. Tu pirmoji nušluostei mums ašarą, kai suklupom nužengę toli ir parodei tiesiausią gyvenimo kelią, kuriuo einam dabar mes visi.