1. Tostai
2. Vestuviniai tostai

Gražiausi vestuviniai tostai bei užstalės palinkėjimai vestuvių proga.

• Tostai jauniesiems ¹⁷⁸
• Vestuviniai tostai tėvams ⁴
• Tostai vestuvių sukakties proga

---

Tostai jauniesiems

Kai paukščiai gers dangaus žydrynės gaivą,
Mylėkit vienas kitą.
Kai viesulai ims siausti
Ir negandom dangus pajuos,
Laikykit vienas kitą.

Kai laiko rūdys bandys pagraužti Jūsų meilę,
Matykit vienas kitą.
Kai džiaugsmas degs,
Ar skausmas maus Jums širdį,
Girdėkit vienas kitą.

---

Tostai jauniesiems

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias importinis alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins.
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).

---

Tostai jauniesiems

Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė:
– Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį.
Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį:
– Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis!
Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę jūsų šeimoje!

---

Tostai jauniesiems

Linkiu kad visuomet turėtumėt ką apsirengt ir prieš ką nusirengt!

---

Tostai jauniesiems

Ištieskite rankas į saulę,
Paglostykite švelnią gėlę.
Ir eikit per pasaulį,
Ir skriskite per aukštą mėlį.

Uždekite žmonių Jus širdis,
Statykit tvirtą pilį.
Skambėkit tiems, kas girdi,
Mylėkit tuos, kas myli.

---

Tostai jauniesiems

Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, ar eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
– Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tikslios skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą “šeimyninė laimė”.
Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.

---

Tostai jauniesiems

Jau skrieja vestuvių karietos —
Žirgai neberanda sau vietos.
Jaunikį svočia pasitinka,
Sveteliams čia vietos nestinga.

Iš balto jaunystės takelio
Nuo slenksčio išleidžia Tėveliai,
Ir ašarą braukia Motulė
Į staltiesės baltą drobulę.

Arkliai čia jau grindinį muša —
Dėl meilės jų pasagos dūžta.
Prie židinio veda Tėveliai
Ir siaučia laimingi sveteliai.

Į valsą jaunieji įsupo
Svajingąjį bučinį lūpų.
Sudegino rūtų vainiką.
Bet meilė per amžius jiems liko.

---

Tostai jauniesiems

Sveikiname Jus tapus šeima, vieninga, gražia, ištikima.
Vėl metai po metų prabėgs nejučia, o Jūs prisiminsit akimirką šią.
Te vasaros saulė Jums šviečia, te kūdikio krykštavimas šypsotis pakviečia,
Tegul sutarimas, darna šeimoje Jums atneša laimę kasdienėj buityje!

---

Tostai jauniesiems

Pakelkime taures už vyrus! Bet ne už viengungius: jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusiuosius – jie buvo blogi vyrai.
O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir jas myli.

---

Tostai jauniesiems

Vyrai, branginantys jaunystę. Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
– Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai.
– Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
– O ar kalbėjote su mano mamyte?
– Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutę.
– Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

---