Gražiausi vestuviniai tostai bei užstalės palinkėjimai vestuvių proga.


Tostai jauniesiems

Kartą viena moteris paprašė būrėjos, kad ši jai pagelbėtų ir padarytų taip, kad ją vyras labiau mylėtų.
– Aš tai galiu padaryti, atsakė būrėja. Bet prieš tai turi įvykdyti vieną sąlygą: atnešti tris plaukus iš liūto ūsų.
Nuėjo moteris į zoologijos sodą, pamatė narve liūtą. Baisus jai pasirodė žvėrių karalius. Bet ką darysi svarbu įvykdyti būrėjos užduotį ir išpešti tris plaukus. Moteris ėmė vaikščioti prie liūto narvo kasdien, atnešdavo jam mėsos, gaivaus vandens. Liūtas įprato prie moters, leidosi glostomas, švelniai glamonėjamas. Įsidrąsinusi moteris išpešė tris plaukus ir nunešė juos būrėjai. Ši nustebo:
– Kaip tau pavyko iš tokio klastingo žvėries išpešti tris plaukus?
– Aš jį sočiai maitinau, švelniai jį glamonėjau, didžiuodamasi atsakė moteris.
Tuomet būrėja pasakė moteriai, kad ji ir su vyru turi elgtis lygiai taip pat švelniai, kaip ir su liūtu.
Tad siūlau tostą už švelnius žmonų santykius su vyrais, tuomet bet koks liūtas taps švelniu katinėliu!


Tostai jauniesiems

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
– Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė.
– Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
– O ko verta Meilė be ištikimybės?
– Prieštaravo šioji.
– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija.
– Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.


Tostai jauniesiems

Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kurį ji atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!


Tostai jauniesiems

Linkiu jums, kad po
Kojomis būtų žalia, žalia,
Virš galvos mėlyna, mėlyna,
Širdyje lengva, lengva,
O kišenėje sunku, sunku.


Tostai jauniesiems

Pasukot šiandien jūs į naują kelią,
Kur pilna džiaugsmo ir liūdesio dienų,
Bet nieks užtemdyti negali
Dviejų galingų mylinčių širdžių.

Tas kelias ilgas ir į priekį šauks jus.
Jūs eisite ilgai labai ilgai,
O kai bus liūdna nuotaika, praskaidrins
Mažų vaikučių švelnūs ir linksmi balsai.

Linkiu, kad niekad neišblėstų jūsų mylinčių širdžių ugnis,
Kad niekad neužgestų jūsų sukurtas šeimos židinys.


Tostai jauniesiems

Linkime, kad žingsniai pirmi nebūtų alsūs
Ir kliūties nepabūgtumėt pirmos.
Kad akys, rankos žodžiai, balsas
Kasdien ieškotų džiaugsmo, šilumos.

Kiek pavasarių žaliuoja prieky,
Mokėkit laukti – patys jie ateis.
Gyvenimą mylėdami mokėkit
Dalytis juo kai reikia su kitais.

Pagirdykit medžius, kai šauks iš karščio
Ir jūra atpažinkite atlase.
Mokėkit linksmintis ir džiaugtis garsiai
Liūdėt ir verkti – tyliai paslapčia.

Mokėkit gimti kas dieną, kas sekundę
Ir savyje išsaugoti kitus.
Tegul pro šalį dienos neprabunda,
Tegul jos ilgesnės būna už metus…


Tostai jauniesiems

Aukso žieduose sau laimę suradę
Daugiau neišsiskirkit niekada.
Išguję iš širdžių vergaut vienatvę.
Gyvenkit savo meile amžina.

Bučiuodami bekraštę meilės naktį,
Žiūrėdami žvaigždynų akimis,
Į pelenus galėtumėt sudegti,
Beribę meilės kaitrą jusdami.

Iš priesaikų sukurkit meilės sostą
Ir karūnuokit lemtį gerumu,
Lai Dievas iš dangaus ramybe glosto
Už meilę pratęstą dviejų šeimų.

Laiminga būna ta šeima,
Kur klesti meilė ir darna.


Tostai jauniesiems

Ištisę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
– Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
– Brangioji, man…
– Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
– Tu turėjai dar ir kitą?
– Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
– Ko tu taip? – isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ka?
– O ne… Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.


Tostai jauniesiems

Vienas Rytų šachas, norėdamas papildyti žmonų būrį, pasikvietė keliolika gražuolių ir klausia:
– Kiek bus dukart du?
– O didysis šache! – atsakė pirma gražuolė. – O protingiausias iš protingiausiųjų! Dukart du bus keturi!
– Protinga esi! – pagyrė šachas. – Tu man tinki.
Antroji gražuolė į tą patį klausimą atsakė:
– O didysis šache! O šviesiausias iš šviesiausiųjų! Dukart du bus penki.
– Gudri esi! – atsakė valdovas ir susimąstęs pridūrė: – Ir tu man tinki.
Trečioji mergina į šacho klausimą atsakė:
– O didysis šache! O gudriausias iš gudriausiųjų! Dukart du bus tiek, kiek jūs panorėsite!
– Išmintis kalba tavo lūpomis, – patenkintas atsakymu tarė šalies valdovas. – Ir tu man tinki.
Tačiau šachui reikėjo išsirinkti tiktai vieną iš jų. Kurią jis pasirinko?
(Sėdintieji prie stalo spėlioja.) Galiausiai tostininkas sako:
– Šachas žmoną pasirinko tą, kurios buvo didžiausi klubai.
Pakelkime taures už didžiausią merginų privilegiją į žmonas.


Tostai jauniesiems

Tegul ant jūsų bendro kelio
Žiedai gražiausi pražydės.
O sutuoktuvių proga linkim
Abiems Jums laimės didelės.

Tegul vienos širdies plakimą
Kita širdis visad išgirs.
Jeigu jau suvedė likimas
Tegul jau niekad neišskirs.