Jaučiu, jaučiu tą šiltą jausmą kai pamatau tave.. Tu taip arti manęs, man gera į tave žiūrėti.. Girdėti tavo balsą, pajusti stiprų apkabinimą.. Jaučiu, kad būsime kartu, aš tuo tikiu.. Nes supratau, kad begalo tave MYLIU..
Lai vynas virsta vandeniu, Jei aš tau melavau. Lai žodis tampa akmeniu, Jei tau žadu per daug. Juk meilė tampa pragaru, Jei gera tik vienam. Aš savo širdį atveriu - Išgirsk mane, prašau.
Naktys.. Tyla.. Rankos, jos liečia mane.. Kiekvienas prisilietimas virsta nepakartojama aistra.. Kuri vis labiau jaudina mane.. Meilės svaiguly baigiu skęsti.. Nebenoriu sustoti, noriu dar testi.. Testi nors ir amžinybę.. Juk taip karštai tave myliu.. Juk mano pasaulis.. TAI TU
Kur tu būtum Kur bebūtumv Ar Berlyne ar Maskvoj Prisimink mane drauguže, Kad draugavom Lietuvoj
Meilė kalba bučiniais. Kūnas iš pradžių ieško,paskui prašo, maldauja, galiausiai reikalauja ir priverčia. Kaip perdžiūvusi žeme šaukiasi lietaus, taip išsiilgęs kūnas šaukiasi aistros. Audra priarteja ne griaustinių dundėjimu, o žaibais. Užtvenktame vandenyje ramiai sau plaukioja kurkdamos varles, bet kai vanduo pralaužia užtvanką, jis nubunda, įsibėgėja, užriaumoja gaivališka, naikinanti, žudanti jėga. Kūno jėga! Drąskyti, skverbtis ir numirti! Aš ieškau tavęs! Aš noriu tavęs! Noriu tavyje sudegti ir išnykti...
Aš nenoriu visko iškalbėti, Nes paskui, žinau, ateis lengvumas. Ir nukritusi aštri kančios žvaigždė Ges be virpesio ūksminguos krūmuos. Aš nenoriu visko iškalbėti - Tegu žeidžia žodžiai nesakyti. Tegu gula ant liūdnos širdies Kančios akmeniu lyg aštrūs dolomitai. Aš nenoriu visko iškalbėti - To, kas gali skaudinti ir gelti, Nes žinau, nėra jėgos, kuri Šitą "žvaigždę" vėl dangun įkeltų..