1. Sveikinimai
2. Kiti

Kiti

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Lietuvoje Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (savaitgalį prieš Užgavėnes). Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe.

Užgavėnių tradicijos ir papročiai

Užgavėnės užbaigdavo mėsėdžio laikotarpį, bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra diena prieš didįjį gavėnios pasninką. Žiemos palydų šventėje pagrindinis dėmesys pagoniškoje Lietuvoje buvo nukreiptas į apeigas, tariamai turinčias išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, taip pat magija suteikti jai derlingumo galią, kad pajėgtų megzti vaisius, duodančius žmonėms kasdieninę duoną.

Šios žiemos šventėje svarbią vietą užima apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai siekia pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Iš valgių pagrindinę vietą užėmė blynai, su savo kilme vienas iš archajiškiausių patiekalų, ilgainiui tapęs apeiginių šių švenčių patiekalu. Nuo žilos senovės žmonės blynus valgė patys ir jais vaišino kitus. Užgavėnes pradėdavo švęsti jau nuo ketvirtadienio (jos vadinamos riebiomis), žmonės pagal išgales valgydavo kuo daugiau ir daugiausia mėsos. Buvo manoma, kad jeigu daug valgysi šiomis dienomis – tuo geresnį gyvenimą turėsi visus metus. Buvo valgoma 9, 12 kartų. 9 turėjo magišką reikšmę, o 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių. Gausus stalas buvo nukrautas visą dieną, nes laukiama svečių persirengėlių.

Vienas iš svarbiausių Užgavėnių papročių persirenginėti, maskuotis žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamaisiais žmonėmis, velniais, raganomis, demonais, ir kt. Persirengėliai užsidėdavo kuo baisesnes kaukes, padarytas iš medžio žievės, avikailio, ar šiaip kailio. Vienos kaukės besijuokiančios, kitos – piktos, jos buvo nudažomos įvairiomis spalvomis.

Senovėje šią dieną žmonės mėgo važinėtis rogutėmis ar geldomis pakinkytomis pačiais geriausias arkliais. Vyrai su žmonomis susėdę į roges ar geldas, apvažiuodavo javų laukus. Buvo tikima kuo daugiau kartų apvažiuosi tuo didesnis derlius, ar geresnės bitės. Taip pat bevažiuojant reikėdavo išvirsti iš rogių ir išsivolioti sniege. Besivažinėdami dainuodavo, šūkaudavo, linksmindavosi, nes buvo manoma kad triukšmas pažadins žemę iš gilaus miego. Apeiginiame pasivažinėjime svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Senovės žemdirbiui tai buvo ne pramoga, o priemonė sukelti atšilimą, paverčiant sniegą vandeniu, kuris garantuoja būsimai augmenijai ir pasėliams pakankamai lietaus.

Morė

XIX a. žmonės pradėjo vežioti po kaimus moters pavidalo stabą, kuris turėjo daug pavadinimų iš žilos senovės, „Senė Kūniškė“, „Boba“, „Motinėlė“, „Morė“ – šis pavadinimas išliko ir iki mūsų dienų. Morė buvo apsiausta senais kailiniais arba margomis pakulinėmis paklodėmis. Pastatytą į roges Morę veždavo per kaimą, ją lydėjo persirengėliai su dainomis, šūkavimais, krėsdavo pokštus, vogdavo (juokais). Aišku nepamiršdavo svarbiausio atributo – blynų. Vežama Morė judėdavo, mataravo spragilais lyg norėdama kam nors suduoti, ją nuveždavo už kaimo ir sudegindavo ar paskandindavo.