1. Tostai
2. Tostai draugams

Tostai draugams

Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. Senelis sunerimo, vikriai užsimetė naštą ir patraukė namo.
Senelė, nesulaukusi savo senelio, išėjo jo ieškoti. Beklaidžiodama po mišką, ji sutiko jaunuolį su žabų ryšuliu ir klausia:
– Berneli, pasakyk, ar kartais miške nematei senio?
– Ką tu, motin, apakai į senatvę? – atsakė užkalbintasis. – Savo senio nepažįsti?
– Nejuokauk, vaikine! Mano vyras prieš septyniasdešimt metų buvo toks…
Ir suprato senis, kad vandens gėręs iš jaunystės šaltinio, apie kurį buvo girdėjęs iš savo senelių. Senė įsigeidė irgi to stebuklingo vandens atsigerti. Jos vyras nupasakojo, kaip tą šaltinį susirasti, o pats patraukė namo. Visą vakarą nesulaukęs pargrįžtančios senės, rytą nuėjo jos ieškoti. Prie šaltinio senės nerado. Tik krūmuose išgirdo knėkščiantį kūdikį. Pasirodo, senė iš godumo per daug prisigėrė jaunystės vandens.
Tad išgerkime už tai, kad ir kiek šiandien begertume, niekas nepavirstų bejėgiais kūdikiais draugų akyse.