Kiti

Stebuklinės pasakos nuo kitų pasakų skiriasi santykiu su tikrove, menine išraiška, fantastikos pobūdžiu. Jose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais, ypatingus sugebėjimus ir magines priemones, vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu sutuoktiniu, stebuklingus virsmus, keliones į kitą pasaulį ir pan. Stebuklinėse pasakose gausu archaiškos pasaulėžiūros, senovinių tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Stebuklinės pasakos fantastikai būdinga, kad herojus veikia neribojamas tikslaus laiko ar vietos, jokio konkretumo. Lietuvių pasakų veikėjai dažniausiai bevardžiai, pabrėžiamas tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (karalius, trečias brolis, našlaitė ir t.t.). Į veikėjų charakterius taip pat beveik nesigilinama, užsimenama tik apie pagrindinius žmogiškus bruožus, pvz., išmintį ar kvailumą, dosnumą ar šykštumą, kurie turi įtakos vienam ar kitam veikėjo poelgiui. Tačiau būtinas akcentas – tikslingai suformuojamas teigiamas ar neigiamas klausytojo požiūris į atskirus veikėjus. Pagrindinė stebuklinės pasakos funkcija – meniškai iliustruoti bendruomenės elgesio normas ir siekius.

Stebuklinė pasaka “Apie kirmėlę su dviem galvom”:

Buva panas su pania ir turėja dvi mažutes dukreles. Panas dukrelių niekur neleidė. Dukrelės prašė aran, tėvas išleidė un smėlia pasvartyties. Abi mergaitės bavijas gražiai. Tik neilga trukus, kai panas išleidė mergaites, kas ažuvužė. Dabaja – skrenda kirmėlė su sparnais. Nustvėrė mergaitį ir nusineš. Lika tik viena mergaitė ir ana vė bavijas. Atskrida vė kirmėlė su dviem galvam ir tų nusineš. Panas visur ieška ir niekur nerada. Pana dukterės buva labai gražias. Un ponų ata du bernai ir saka:
– Mes jas rasma!
Panas saka
– Jei rasta, tai bus jūsų.
Bernai nuveja ieškati. Bernai ieška, ieška i rada pamiškėje pirkelį. Taj pirkelėj gyvena diedukas. Bernai klausė dieduku, a neregėja mergaičių. E diedukas prasižada. Tai tie bernai diedukui laužė pirštus ir vis anas nesakė, ir kratė až barzdas, i navet kų narėja, tų darė, i vis nesakė. Tadu bernai diedukui unskėlė barzdų i traukė, tai vat tadu pasakė, kur mergas gyvena. Diedukas saka bernam:
– Laiskitės šita liuktu par virves, tai ty rasta mergaites.
Tas mergas džiaugės, ku užvyda sava svietų. Mergas saka:
– Zaras atskris kirmėlės!
Tai liepė bernam palįstie pa lažėm su sabliam. Kai kirmėlės pavalgė i nuveja gulti, tai bernai kirmėlas papjavė. Tadu jiem labai buva linksma, kai papjavė kirmėlas. Mergas viskų susrinka, zėgarkus i viskų, išlipė, i mergas, i bernai, i nuveja un panų. Eja, eja i daeja un tėva dvarų ir pradžiuga. Nuve un tėvų ir matinų ir džiaugės visi. Tėvas mergas suženija su bernais. Labai gražius balius išruoš, ilgai baliuja. Paskui bernai mergas nusivež sava namuosan.

Stebuklinė pasaka “Apie brolius”:

Vieni tėvai išėjo rugių pjauti ir jie nusinešė, įsidėję į sieką, savo vaikelį. Jį padėjo pagriovy, o patys pradėjo pjauti. Jau pabaigė pjauti rugius, tėvai eina pas sūnelį. Priėję pamatė, kad nebėra jų mylimo sūnelio, jo vietoj guli du vaikeliai. Tėvai apsiverkė ir parsinešė juos namo. Užaugo abu gražūs ir stiprūs kaip ąžuolai.
– Dabar, sūneliai, jums padovanosiu po bėrą žirgelį ir po šoblelę.
Sūneliai pasibalnojo žirgelius ir išjojo. Jojo ir prijojo kryžkelę. O ten augo storas ąžuolas. Vienas sako:
– Sukiškim šobles po ąžuolo žieve. Kai paskum atjoję ištrauksim šobles iš žievės, kieno bus kruvinas, tam bus nelaimė.
Ir nujojo savo keliais. Vienas joja joja, jau pradėjo temti. Mato toli mažą žiburėlį. Jis prijojo, pasiprašė nakvynės. Jį priėmė. Atsikėlęs žiūri – nebėra jo šunelio. Apsitaisęs vėl joja toliau ir vėl jam pradėjo temti. Pamatė žiburėlį, pasiprašė nakvynės. Jį priėmė. Atsikėlęs žiūri, kad balnas akminu pavirtęs. Ir vėl joja toliau. Priėjo naktis, mato žiburėlį. Prijojęs pasiprašė nakvynės. Jį priėmė. Atsikėlęs žiūri, kad jo arklys akminu pavirtęs. Ir pagaliau jis pats pavirto akminu. Antras brolis parjojo iš didžios kelionės ir prijojo prie šito ąžuolo. Priėjęs ištraukė šobles iš žievės. Žiūri, kad jo brolio šoblė yra kruvina. Tada jis sėdo ant arklio ir jojo šituo keliu, kur brolis nujojo. Jo šuniukas pirma bėgo ir pribėgo pirmą namą. Šuniukas, įbėgęs į trobą, pradėjo loti. Brolis žiūri, kad jo brolio šuniukas akminu pavirtęs. Tada jis paėmė drotinį botagą, nukaitinęs pradėjo mušti raganą. Sako:
– Atversk šuniuką, tai nebemušiu!
Ragana atvertė šuniuką, arklį ir brolį. Abu broliai grįžo laimingai namo.