Šmaikštūs bei juokingi tostai ir linksmi užstalės palinkėjimai įvairioms progoms.


Pakelkime tostą už priešus, kurių dėka mes išmokstame kovos meno!


Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge!


Stalius, gydytojas, sodininkas ir elektromonteris vakare susitiko restorane ir ėmė girtis savo kilme.
– Mano giminė tokia sena, – pasakė stalius, – kad mano proproseneliai tašė lentas Nojaus arkai.
– Pamanyk, – paniekinančiai numoja ranka gydytojas, – mano proproseneliai jau buvo chirurgai. Juk pats Dievas padarė pirmą operaciją: kai kūrė Ievą, užmigdė Adomą ir išėmė iš jo šonkaulį.
– Galiu kirsti lažybų, – pasakė sodininkas, – kad mano profesija dar senesnė. Juk kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, juos įkurdino Rojaus soduose. Vadinasi, mano proproproseneliai sodino obelis Rojaus sode.
– Nesigirsiu, – atsiliepė elektromonteris, – bet kai Viešpats Dievas pradėjo kurti pasaulį, pirmiausia pasakė: „Tebūnie šviesa!“ Vadinasi, laidai jau buvo nutiesti.
Siūlau tostą už geriausias profesijas, kurią mes kiekvienas pasirinkome.


Madridas. Žymus toreadoras, nukentėjęs paskutinėje koridoje, visas subintuotas išeina iš ligoninės.
– Atkeršysiu! – iškošė jis pro dantis susirinkusiems gerbėjams.
Subintuotasis įeina į taverną. Minia jį lydi. Jis sėda prie stalo ir valdovo gestu pakviečia padavėją. Šiam priėjus, sako:
– Keršto valanda išmušė! Jautienos kepsnį!
Tad pakelkime taures už kepsnį, kurį mūsų mieloji šeimininkė štai neša mums!


Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdu-mo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.


Teisia vyriškį už tai, kad jis pro trečio aukšto langą išmetė šaldytuvą, kuris krisdamas nukirto žmogui koją.
– Kaltinamasis, – sako teisėjas, – papasakokite, kaip viskas buvo.
– Grįžtu rytą iš komandiruotės, – pradeda dėstyti kaltinamasis, – įeinu į kambarį… Žmona išsigandusi, visa perbalusi kaip drobė balčiausia… „Kur jis?“ – supykęs klausiu. Ji tyli. Matau, į kiemą vedančios durys atviros. Puolu prie lango, atidarau, žiūriu, jis – štai va šitas, kuris skųstis nesigėdija… Jis, savo nuogybę tik trumpikėmis pridengęs, bėga pro langą. Aš susijaudinęs griebiu šaldytuvą ir metu jam ant galvos. Gaila, nepataikiau, šaldytuvas tik koją prispaudė.
Teisėjas žvilgtelėja į nukentėjusįjį:
– Žodis jums!
Nukentėjusysis prieina šlubuodamas ir sako:
– Ponai teisėjau, kasryt, prieš eidamas į darbą, aš bėgioju… Gegužės dvidešimtąją, kaip ir visada, ryte risnoju savo maršrutu… Staiga iš viršaus kažkas švilpia. Dirsteliu aukštyn… Jergutėliau, šaldytuvas lekia. Vos spėjau išsisukti…
Į salę už parankės įveda vyrą. Jo rankos ir kojos sugipsuotos. Liudininkas sako:
– Sėdžiu aš ramiai šaldytuve…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie savo namuose neturi visų nelaimių kaltininko – šaldytuvo.


Žmona nekantriai laukia iš restorano pareisiančio vyro ir sako:
– Sūneli, pažiūrėk, gal jau pareina tėtukas?
Berniukas žvilgteli pro langą ir džiaugsmingai sušunka:
– Tėtukas, tėtukas eina!
– Kuria puse?
– Abiem! – atsako vaikutis.
Pagaliau įvirsta girtas vyras. Žmona užsipuola:
– Tai kodėl taip vėlai pareini namo?
– O kuri dabar valanda? – vos apversdamas liežuvį klausia jis.
– Dešimta.
– Ryto ar vakaro?
– Ryto.
– Šiandienos ar rytdienos?
Žmona ima raudoti:
– Ir kodėl tu geri degtinę?
– Kad ji skysta, tai ir geriu. Jeigu būtų kieta – graužčiau!
Tad išgerkime už tai, kad degtinės nereikia graužti.


Susirinkusi šeima tariasi, kur praleisti atostogas. Sūnus ir sako:
– Aš tai su didžiausiu malonumu vykčiau ten, kur seniai bebuvau.
– Puiku, – atsakė tėvas. – Še pinigų ir nueik į kirpyklą.
Prieš atostogas visada iškyla papildomų rūpesčių. Vyras susirūpino, kur palikti vaikus atostogų metu.
Žmona pataria:
– Vaikus paliksime pas mano mamą, šunį duosime pasaugoti kaimynui, o katę paims mano draugė.
– Brangioji, jeigu bute bus tylu ir ramu, tai kurių galams mums kur nors važiuoti. Kuo puikiausiai galėsime pailsėti ir namie.
Bet ne visi vyrai atostogauja su žmonomis. Šit vyras išvažiuoja į Palangą. Žmona lydi jį į stotį.
– Ar būsi man ištikimas? – klausia ji.
– Na ir paklausei? Kas aš – pranašas, ar ką?
Pakelkime taures už atostogaujančiuosius, kad jie laiką leistų be rūpesčių.


Vienas suvalkietis prisiekė trejetą metų neimti į burną svaigalų. Nelaimei, tądien jis buvo pakviestas į laidotuves, kur degtinė upeliais tekėjo… Naujasis abstinentas pasiskundė savo kaimynui. Šis ir sako:
– Žinai ką! Gerk šešerius metus kas antra diena, tai ir bus treji blaivybės metai. Taigi šiandien gerk, o rytoj ne.
Suvalkiečiui patarimas labai patiko. Jis gerokai prisisiurbė, tvirtai pasiryžęs rytoj negerti. Bet kaip tyčia rytojaus dieną jį pakvietė į pirmagimio krikštynas. Nelaimingas suvalkietis vėl išliejo širdies gėlą stalo kaimynui. Šis jį nuramino: – Dalykas labai paprastas… Kam tau gerti šešerius metus kas antra diena, jeigu tu gali gerti dvylika metų kasdien… Juk bus tas pat.
Suvalkiečiui patarimas labai patiko.
Taigi pakelkime taures už gerus patarimus.


Turguje stovi mažas berniukas su ožkos sūrio pintine ir šaukia:
– Kam gero sūrio – čionai! Pas mane! Geras sūris!
– Prisiek motina, kad tavo sūris iš tiesų geras, – sako pirkėjas.
– Prisiekiu motina. Man pati senelė sakė: eik į turgų, parduok sūrį. Mums jis jau nebegeras, bet pardavimui tiks.
Tad išgerkime už tiesą!