Šmaikštūs bei juokingi tostai ir linksmi užstalės palinkėjimai įvairioms progoms.

---

– Mama, kad tu žinotum, kaip aš nenoriu eiti į mokyklą! – skundžiasi sūnus.
– Kodėl, brangusis?
– Visi manęs nekenčia… Pedagogai, mokiniai, netgi rūbininkė į mane skersuoja…
– Nieko, sūneli, nieko… – užjausdama paglosto sūnaus petį gimdytoja. – Ką darysi… Pasiimk pusryčius ir eik, sūneli… Tau jau penkiasdešimt metų ir esi mokyklos direktorius.
Pakelkime taures už tuos mokyklų direktorius bei pedagogus, kurie nenori eiti į mokyklą, bet įveikia savo nenorą.

---

Grįžo jaunuolis iš Paryžiaus ir susirinkę giminės ėmė klausinėti, ko jis išmokęs.
– Aš mokiausi diplomatijos.
– O kas tai yra? – daugelis nesuprato.
– Diplomatija – tai gražiai apgaudinėti vienas kitą.
– Vai vai vai, stebėjosi daugelis, o senas dėdulė susigriebė už galvos:
– Vargeli tu mano! Vien dėl to nevertėjo trenktis taip toli ir praleisti trejetą metų svetur. Aš tave čionai galėjau supažindinti su žmogumi, kuris per porą savaičių tave būtų išmokęs šio meno.
Tad pakelkime taures už melagius, susirinkusius Seime.

---

Iš viešbučio išeina solidus vyriškis, įsikandęs ilgą cigarą. Gatvės pamokslininkas prieina prie jo ir klausia:
– Atleiskite, mesjė, kiek kainuoja toks cigaras?
– Dešimt frankų.
– O kiek cigarų surūkote per dieną.
– Ne mažiau kaip dešimtį.
– Na, matote… Mano sūnau, tai šimtas frankų per dieną. Kiek bus per metus? Per dešimtį metų? Ką ten kalbėti? Mano sūnau, atsikratęs šio žalingo įpročio, per keletą metų tamsta galėtum sutaupyti tiek pinigų, jog būtų galima nupirkti viešbutį.
– Atleiskite, dvasiškasis tėve,– pasakė solidus vyriškis,– o ar jūs rūkote?
– Niekada gyvenime nerūkiau.
– Tai kodėl neperkate viešbučio, kuris, beje, priklauso man.
Taigi pakelkime taures už rūkančiuosius, kurie ir rūko, ir moka užkalti pinigų.

---

Vidurinėje Azijoje labai populiarus šmaikštuolis Nasredinas. Liaudis apie jį sukūrė daug šmaikščių pasakojimų, anekdotų. Vieną kartą Nasredinas, apsivilkęs senu chalatu, nuėjo pas bajų į vestuves. Tačiau į vidų, kur puotavo bajus ir mulos, jo neįleido, o pasodino prieangyje kartu su kitais vargingaisiais. Turtuoliams tarnai nešiojo daugybę skanių patiekalų, o vargšai turėjo tenkintis plovo išėdomis. Net nepalietęs valgio Nasredinas tyliai išsėlino iš bajaus namų ir nuskubėjo į turgų. Čia jis nusipirko puošnų šilkinį chalatą ir vėl parsirado į vestuves.
Šį kartą tarnai Nasrediną palydėjo pas šeimininką, kuris, pasodinęs svečią garbingoje vietoje, įsakė atnešti didžiulį dubenį plovo su vištiena. Kai plovas buvo atneštas, Nasredinas jį įkišo į savo naujojo chalato rankoves ir ėmė maišyti…
– Ką tai reiškia? – paklausė nustebęs bajus.
– Kam tamsta riebaluoji savo chalatą?
– Pasirodo, kad plovas ir visa parodytoji pagarba skiriama ne man, o mano šilkiniam chalatui. Todėl jis ir turi valgyti šį plovą! – atsakė Nasredinas.
Tad pakelkime taures už tai, kad mums nereikia kišti rankovių į šiuos gražiai paruoštus valgius!

---

Jūreivio žmona išlydi vyrą į tolimąjį plaukiojimą.
Grįždama namo ji užsuka į turgų. Šį tą nusipirkusi jau suko namo. Gi žiūri, vienas raumeningas vyrukas ant staliuko pasidėjęs stiklainį su užrašu: „Uodas, atliekantis visas vyro funkcijas“. Jūreivio žmona susidomėjo. Pagalvojusi, jog vyras grįš tik po metų, nusipirko stiklainį su uodu. Pardavėjas jai ir savo telefoną duoda:
– Jeigu kas ne taip, tuojau paskambinkite! – pasakė jis.
Jauna moteris namie nusirengia ir atidaro stiklainį.
– Pažiūrėsime, kaip uodas atlieka tas vyriškas funkcijas, – pagalvojo ji.
Uodas paskraidė paskraidė ir atsitūpė ant sietyno. Zyzia, bet prie moterėlės artyn neskrenda. Ši laukia pusvalandį, valandą ir nieko… Tupi uodas ir zyzia, zyzia ir tupi. Uodo pirkėja skambina pardavėjui:
– Uodas tupi ir ožiuojasi: jokių vyriškų funkcijų neatlieka.
– Prašom pasakyti savo adresą. Tuojau pat atvykstu.
Vaikinas atvyko. Tikrai uodas tupi ant sietyno ir zyzia. Snapą pagalanda ir vėl zyzia. Pardavėjas tuojau pat nusirengia.
– Žiūrėk, – sako jis uodui rūsčiu balsu, – paskutinį kartą rodau tau, kaip reikia daryti…
Tad pakelkime taures už sumanius dresuotojus!

---

Jonai, kodėl tu nešioji dviem numeriais mažesnius batus?
– Vardan laimės! Mano žmona labai negraži, netvarkinga, prasta šeimininkė. Sūnus prastai mokosi… Aš nebetikiu, kad jis sugebėtų baigti mokyklą… Duktė neklauso. Uošvė nuolatos zirzia.
– Tai kuo čia dėti batai?
– Kad tu žinotum, kokį malonumą patiriu, kai vakare nusiaunu batus!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie susikuria sau laimę.

---

Išrado naują parašiutą, o išbandyti niekas nenori. Išradėjai gatvėje surado girtuoklį ir pažadėjo jam dėžę degtinės, jeigu jis iššoks su naujuoju parašiutu. Girtuoklėlis sutiko.
Ir šit jis iššoko iš lėktuvo. Krinta žemyn, trauko žiedus, o parašiutas neišsiskleidžia.
– Blogi popieriai, – galvoja jis, – apgavo mane su tuo parašiutu… Pažiūrėsime, kaip bus su degtine!
Kompensuokime mes žmogui padarytą skriaudą ir už nelaimėlį pakelkime savo taures.

---

Viena storulė, kreipdamasi į burėją, paklausė:
– Sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
– Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spresk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.

---

Dega žvakės ant eglutės,
Vartos antis ant lėkštutės,
Eina senis su snieguole,
Dovanėles dovanoja.
Jeigu geras tu buvai,
Gausi šližikų dykai!

---

Vienas amerikietis, paklaustas kas yra laisvė, atsakė:
– Laisvė – tai galimybė veikti ką nori, nekreipiant dėmesio į nieką, išskyrus: žmoną, policiją, šefą, draudimo įstaigą, federalinę valdžią, vietinę valdžią ir kaimynus.
Tad pakelkime taures už laisvę!

---