1. Mintys, frazės, posakiai
2. Posakiai ir sparnuotos frazės

Įdomūs posakiai ir populiarios sparnuotos frazės visomis temomis. Įžymių žmonių posakiai.

---

Mokytojai mėgsta mokyti, o reikia tarnauti. – Tėvas Stanislovas.

---

Tikras draugas turi būti antruoju mūsų „aš“; jis niekuomet nepareikalaus iš draugo nieko, išskyrus tai, kas dorovinga ir puiku; draugystė mums duota iš prigimties kaip kilnumo pagalbininkė, bet ne kaip ydų palydovė. – Ciceronas.

---

Su vandeniu išpilti ir vaiką (vok. Das Kind mit dem Bade ausschutten) perspėjimas, jog beatodairiškai ką kritikuojant ar neigiant, galima nejučiom pasmerkti ir teigiamas ar esmines reikalo puses. Spėjama, kad posakis galėjęs būti vokiečių liaudies patarlė, kurią pavartojęs katalikybės reformatorius M. Liuteris (Martin Luther, 1483–1546), vienoje iš savo poleminių kalbų pasakęs: „Negalima su nešvariu vandeniu iš vonelės išpilti ir paties vaiko“.

---

Mokytojai tik tada gali atlikti savo kilnią pareigą, jeigu jie patys yra pakilę iš kasdienybės ir jų sveika dvasia viešpatauja sveikame kūne. – K. Dineika.

---

Sfinkso mįslė – labai sunkus uždavinys. Sfinga – sparnuota pabaisa (moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?“, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Oidipas: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“.

---

Iš vyro pasirinktos nuotakos lengva spręsti, koks jis ir ar žino savo vertę. – J. V. Gėtė.

---

Achilo kulnas (lot. Talus Achillis) silpnoji, pažeidžiamoji vieta, pagrindinis trūkumas. Achilas buvęs vienas iš Trojos karo didvyrių, kovojęs danajų (graikų) pusėje. Pasak gr. mito, Achilo tėvai buvę Pelėjas, Tesalijos valdovas, ir Tetidė, jūrų nimfa. Norėdama padaryti Achilą nepažeidžiamą, Tetidė dar kūdikį jį išmaudė Stikse, požemio pasaulio upėje, skiriančioje gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Vienintelė nesuvilgyta vieta likęs kulnas, už kurio maudydama Tetidė laikiusi Achilą. Achilas žuvęs nuo Trojos karalaičio Pario strėlės (kitur – ieties), pataikiusios į pažeidžiamąjį kulną.

---

Ieškoti kaip su žiburiu, stropiai ar atkakliai ieškoti. Posakis kilo iš pasakojimo apie sen. graikų filosofą Diogeną Sinopietį (412–323 pr. m. e.), kuris esą vaikštinėjęs dieną su uždegtu žibintu po pilną žmonių turgaus aikštę. Paklaustas, ko ieškąs, Diogenas atsakęs: „Ieškau žmogaus“. Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčioje „Ezopas ir plepūnas“ žibinte ugnį į namus nešęs vergas Ezopas, šmaikštuolis pasakėčių autorius. „Tolokai buvo eiti į namus aplink, todėl patraukė tiesiai – aikštės viduriu. Čia jo plepūnas neištvėrė neužkalbinęs: ‘Ezopai, ko vidudienį su žiburiu?’ / ‘žmogaus, – atsakė, – ieškau’.

---

Nuo likimo nepabėgsi – sakoma pateisinant užgriuvusius individualius sunkumus ar gyvenimo eigą. Posakis grįstas tikėjimu, jog žmogaus likimas nuo pat gimimo yra nulemtas. Senosiose religijose tai darydavusios likimo deivės: baltų Laima, graikų trys Dzeuso dukros – Klotė (‘verpėja’), Lachesė (‘lėmėja’) ir Atropa (‘neišvengiamoji’), romėnų Fortūna ir kt. Antikiniuose mituose herojaus mėginimai keisti išpranašautą likimą visada baigiasi arba nesėkme, arba dievų bausme. Lietuvių ir latvių pasakose bei sakmėse taip pat yra likimo neišvengiamybės motyvas. Krikščioniškojoje tradicijoje likimą lemiąs Dievas; savo likimo nekeičia ir Kristus, nors jį puikiai žino.

---

Figos lapelis – nepatikima, formali, lengvai pašalinama ko nors slapto, intymaus ar gėdingo priedanga. Pasak Senojo Testamento, paragavę vaisių nuo pažinimo medžio, Adomas su Ieva „suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus”. Krikščioniškojoje ikonografijoje pirmieji žmonės vaizduojami prisidengę nuogybę figos šaka ar lapu.

---