1. Mintys, frazės, posakiai
2. Posakiai ir sparnuotos frazės

Įdomūs posakiai ir populiarios sparnuotos frazės visomis temomis. Įžymių žmonių posakiai.

---

Žmogų suformuoja ne tik įgimtos savybės, bet ir įgytos. – J. V. Gėtė.

---

Mylintieji apglėbia tai, kas yra tarp jų, o ne viens kitą. – K. Džibranas.

---

Laimė – kaip sveikata: jeigu jos nepastebi, vadinasi, ji yra. – I. Turgenevas.

---

Vergas apskritai nepasižymi gebėjimu numatyti, moteris – pasižymi, nors šiam jos gebėjimui ir nebūdingas ryžtas, vaikas – pasižymi, tačiau dar netobulai… Taigi apskritai paėmus, teisingi yra poeto žodžiai: „Moterį puošia tylėjimas“, bet tai netaikytina vyrui. – Aristotelis.

---

Kai ima atrodyti, kad tau niekas nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigręžk į savo mirtį ir paklausk ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti, kad viskas yra niekai išskyrus jos prisilietimą. – K. Kastaneda.

---

Nojaus arka (hebr. Tevat Noach) yra Biblijos, Pradžios knygoje aprašytas laivas, kurį Dievo įsakytas pastatė Nojus, kad išgelbėtų savo šeimą ir pasaulio gyvūnus nuo pasaulinio tvano. Biblijoje pasakojama, kad Dievas dėl žmonių nedorumo planavo milžinišku potvyniu sunaikinti Žemę. Tačiau tarp visų žmonių atsirado vienas, kuris rado malonę Dievo akyse: “Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu”. Kai laivas buvo baigtas, Viešpats liepė Nojui įeiti į laivą, o tuomet uždarė jo duris ir užtvindė žemę. Šventasis Raštas rašo: “prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų”.

---

Trokšti mirties, kai gali gyventi, taip pat silpnadvasiška kaip gailėtis gyvenimo atėjus laikui mirti. – A. Fransas.

---

Vaikas netaps žmogumi, jis jau yra žmogus. – J. Korčakas.

---

Kur gerai, ten tėvynė (lot. Ubi bene, ibi patria) ironiškas emigracijos motyvų apibūdinimas, taikomas tiems, kurie prioritetą teikia asmeninei gerovei, bet ne patriotizmui. Posakio autorius – romėnų dramaturgas M. Pakuvijus (Marcus Pacuvius, 220–130 pr. m. e.).

---

Tantalo kančios – didžiulės kančios dėl to, kad tikslas yra arti, tačiau neįmanomas jo pasiekti. Graikų mituose Tantalas, Dzeuso sūnus, Sipilo miesto valdovas, norėdamas patikrinti dievų aiškiaregystę, pavaišinęs juos savo paties nužudyto kūdikio mėsa. Kitame mite Tantalas pavogęs Dzeuso mylimą auksinį šunį, nuo dievų stalo pavogęs nektaro ir ambrozijos bei drįsęs visu tuo pavaišinti savo mirtinguosius draugus. Už tokius nusikaltimus Tantalas dievų pasmerktas požemio pasaulyje kęsti badą ir troškulį: stovėdamas vandenyje ir matydamas virš galvos pilnas vaisių šakas, jis nei vieno, nei kito negali pasiekti.

---