Kartais, kai nieko nemyliu, Aš myliu vandenį... Jis tyras, skaidrus, Jis nedūžta, kol nevirsta ledu. Kartais, kai nieko nelaukiu, Aš laukiu vėjo... Jis švelnus, Jis nepabėga, kol nevirsta viesulu... Kartais, kai nieko neturiu, Aš turiu tave... Tu stebuklas, pasaka, Kol nevirsti skausmu...
Tu jau guli šiltoj lovelėj, Maži angeliukai tau neša sapnelį. O aš šiąnakt visai nemiegosiu, Apie tave, mano meile, galvosiu. Sušildo man širdį tie taurūs jausmai, Širdele, mylėsiu tave amžinai. Paskendus minčių vandenyne, Į dangų žvaigždėtą žvelgiu. O krintančią žvaigždę pamačius, Tavo vardą nedrąsiai tariu. Man virpa iš skausmo širdis, Kad tu mane palikti gali. Aš suprantu, kad manęs niekas nemyli, Bet man svarbu, kad myliu tave.
Rašalas rašo, plunksna vingūriuoja, O mano lūpos tave bučiuoja! Geriau gyventi viltimis, Negu sudaužytomis širdimis. Niekada nenuleisk akių, Nes nematysi žvaigždžių!
Kodėl sunku ištarti MYLIU, kai tai savy jauti??? Kodėl laimė nusigrežia, kai ji jau taip arti? Kodėl pasaka pasibaigia knygos vydurį?.... ir palieka gilu randą kažkieno širdį... Kodėl pradėt užtenka tik akių kontakto, o užbaigt sunku, kai nerandi išeiti rakto...?
Jie visą dieną buvo kartu...kalbėjo vienas kitam meilius žodžius... bet jų meilė buvo neįmanoma.. Nes jis buvo paprastas piemuo. o ji paprasta karvė... :)****
Gera, kai žvelgi į mylimo žmogaus akis ir matai jose savo atspindį... Gera, kai suspurda širdis, pamačius savo mylimąjį... Gera, kai žvaigždėtą naktį žvelgi į dangų ir žinai, kad esi ne vienišas...