Žiedais neišmatuot tavo širdies gerumo, Į ją juk telpa žemė ir dangus, Ir jei pro ašarą likimas pasižiūri, Švelnumą dalini paguosdama visus. Tad ačiū tau už gėrį, meilę, džiaugsmą Ir už skausmingą nerimą naktų. Tu - švyturys nakty juodžiausioj- Tu saulė niūriame danguj. Mes nepajėgsim atiduot tos meilės Ir to švelnumo, mums kur dalinai. Tegul šios gėlės tavo kelią laimins - Tavoj širdy težydi amžinai.
Aš į pasaulį, mama, ateinu Pasiklausyti juoko ir dainų Ir prisiglausti prie Tavos širdies, Ar ji šypsosis, ar galbūt liūdės. Tu leisk, mamyte, man pažint Gėles, paukščius ir jūrą, ir girias žalias, Išmok mylėti, saugot visa tai kaip viltį, Kaip tikėjimą šventai. Tu leisk, mamyte, man pažint Gėles, paukščius ir jūrą, ir girias žalias, Išmok mylėti, saugot visa tai kaip viltį, Kaip tikėjimą šventai. Ir nors mažytis aš dar tebesu, Prašau tikėk, mamyte, iš tiesų, Kad Tavo meilę moku aš suprast, Tik be Tavęs jos negaliu surast. Tu leisk, mamyte, man pažint Gėles, paukščius ir jūrą, ir girias žalias, Išmok mylėti, saugot visa tai kaip viltį, Kaip tikėjimą šventai.
Papuošti sidabru smilkiniai, O širdy viešpatauja ramybė. Išauginti vaikai, nugalėti vargai, Praeity vien praėjusių metų grožybė. Tad būki laiminga ir gyvenki ilgai, mano mama, Lai gegužiais žaliais ir gruodžiais žvarbiais Eina metai žingsniukais mažais.
Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti, Sugrubusias nuo vargo ir darbų. Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų, Prie laiko pėdsakų giliai grubių.