Gyveni, kad mirtum! Miršti, kad gyventų kitas. Tokia gyvenimo prasmė man nepatinka, o su tavim mergyt, mano gyvenimas prasmingas, tik su tavim jaučiuos laimingas!
Daina susideda iš žodžių ir melodijos O meilė iš dviejų širdžių liepsnos. Daina užpildo laiko tuštumą, O meilė - ilgesį šviesos. Daina - poezija ir gaidos, O meilė - išsipildžiusi svaja. Daina nuo laiko blunka, mainos, Tikroji meilė - niekada.
Kad ir kur būtum, aš lauksiu tavęs ir ilgėsiuos tavųjų akių. Šnabždėsiu žodžius vėjui, kad nuneštų tau juos nuo manęs. Nors tu ir labai toli, visad būsi su manimi kaip mano dalis. Patikėk, aš lauksiu, nors iš skausmo plyš širdis, ir nenustosiu tau kartot, jog myliu, be galo myliu!
Tu mylimas žmogus, vienas toks brangus, amžiais šitaip bus. Nieks neatims tavęs niekad iš manęs. Tol kol suksis žemė, tol kol saulė švies, savo rankas, meilės pilnas, man ištiesk. Tu perlas delnuose, auksas pūkuose, vėjas laukuose. Man reikia tik tavęs, būk šalia manes, kol širdis užges!
Ak, meilė, toji meilė! Jos galia ir paslaptys, ir skausmai, ir džiaugsmai dėl jos – neišreiškiama šios žemės kalba… Ji stato aukščiausius gražiausius rūmus ir griauja stipriausius. Meilė – galinga burtininkė: ji pasaulį gali dangum arba pragaru praversti. Niekas jos burtams neturi galios atsispirti. Meilė niekad viena nevaikščioja. Su ja nuolat eina skausmas. Meilė saldina širdis, skausmas jas išdegina, išvalo nuo žemės šiukšlių. S. Nėris