1. Tostai
2. Tostai apie moteris

Gražiausi tostai apie moteris visoms progoms bei užstalės palinkėjimai moterims įvairiomis temomis.

---

Keisti tie metai. Jų kaskart daugėja
Paliekančių plaukuos sidabro brydę.
Kas vakar buvo mielas - svetimėja,
Nutolsta praeitin draugai išklydę.

Jauna, graži, širdy visai mergaitė,
Sulaukus metų moteries Balzako,
O skruostai taip jaunatviškai nukaitę,
O akys taip pavasariškai šneka.

Tokie jau metai. Svetimiems lyg vynas
Vilioji, svaigini ir švelniai trauki,
O savas vėl virtuvėje kabinas -
Tai pusryčių, tai vakarienės laukia.

Jauna, graži, širdy visai mergaitė
Sulaukus metų moteries Balzako,
O skruostai taip jaunatviškai nukaitę,
O akys taip pavasariškai šneka ...

---

Vieno medžiotojo gyvenimo svajonė buvo pagauti juodsidabrę lapę. Jis skersai ir iš­ ilgai išvaikščiojo visus miškus, kalnus, tar­peklius ir brūzgynus, bet įgyvendinti svajo­nės vis nepavykdavo. Metai bėgo, medžiotojas vis mažiau turėjo jėgų. Teko tenkintis medžiokle šalia namų esančioje giraitėje. Ir vieną dieną, visai neti­kėtai, toje giraitėje jis pagavo ilgai išsvajotą­ją juodsidabrę lapę. Medžiotojas, apsvaigęs iš laimės, paklausė lapės:
– Kur gi tu slėpeisi? Aš ieškojau tavęs visą gyvenimą…
– O aš visą laiką gyvenu čia, šioje giraitė­je, – atsakė gražuolė lapė.
Taip jau būna, žmogau, kad net visą gy­venimą pašventus ieškojimams, atradimui prireikia tik vienos akimirkos!
Tad pakelkime taures už moteris, kurios šiandieną yra šalia mūsų ir už tas akimirkas, kada suradome vienas kitą!

---

Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Jaunuolis, aišku, pasirinkdavo pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, – nustebo profesorius. – Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausius estetikos kūrinius – už merginas!

---

Policininkas sulaikė vairuotoją už greičio viršijimą.
– Aš priverstas jus nubausti, – pareiškė jis.
– Bet juk aš važiavau tik šešiasdešimties kilometrų greičiu! – teisinasi sulaikytasis.
– Pone, jūs švilpėte devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!
– Prisiekiu visais šventaisias: aš neviršijau greičio! Ką, jūs netikite mano garbės žodžiu?
Čia atsiveria mašinos durelės ir vairuotojo žmona sako:
– Kai mano vyras išgeria, su juo ginčytis beprasmiška!
Pakelkime taures už tai, kad žmonos nesikištų į besiginčijančių vyrų reikalus.

---

Ateina 18 m. panelė prie ąžuolo ir sako:
- Ąžuole,ąžuole sužaliuok tiek kartų kiek sugriešijau.
Sužaliavo viena šakelė ąžuolo. Ateina 25 m. pana prie ąžuolo ir sako:
-Ąžuole, ąžuole, sužaliuok tiek kartų kiek sugriešijau.
Sužaliavo pusė ąžuolo. Ateina 35 m. pana prie ąžuolo ir sako:
-Ąžuole, ąžuole sužaliuok tiek kartų kiek sugriešijau.
Sužaliavo visas ąžuolas ir aplinkiniai krūmai, tad išgerkim už moteris, kurios puošia gamtą.

---

Atėjo keturiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo berželis ir išskleidė porą lapelių.
Atėjo šešiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo berželis ir lapeliais pasipuošė viena šakelė.
Atėjo aštuoniolikmetė mergelė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo, suošė berželis ir visas pasipuošė lapeliais.
Tad pakelkime taures už mergeles, kurios puošia Lietuvos gamtą.

---

Būna, kad randi akmenėlį prie jūros ir kažkodėl jis tau pasiutusiai mielas...
Arba rudeninis medžio lapas - toks paprastas ir toks gražus...
Arba mėgstama daina: dainuoji ir nenusibosta net po 1000-tojo karto...
Taip ir tu kaip tas akmenėlis - pasiutusiai miela, paprasta kaip rudeninis lapas ir neatsibostanti kaip mėgstama daina.

---

Mus iš visų pusių spaudžia, tačiau nesugniuždo; mes sukrėstos, tačiau neapimtos nevilties; persekiojamos, tačiau nenugalimos; blaškomos, tačiau nesunaikinamos.

---

Žmona, matyt, norėdama ko nors paprašyti, priėjusi pabučiavo vyrą. Šis ir sako:
– Aš ne Dievas. Kam tas Judo pabučiavimas?
Kitą dieną pareina vyras namo, čiumpa žmoną į glėbį ir pabučiuoja. Žmona pasipiktina:
– Kaip tau ne gėda? Girtas bučiuoji mane…
– Todėl ir geriu, kad nesigėdinčiau tave bučiuoti, – atšovė vyras.
– Nedrįsk manęs bučiuoti! – sušuko ji rankute užsidengdama lūpas. – Juk tu žinai, kad bučiuojant perduodama milijonai įvairiausių ligų bakterijų.
– Brangioji, aš bučiuoju taip karštai, kad visos bakterijos gauna galą.
Viename pobūvyje, panašiame kaip šiame, buvo kalbama apie bučiavimąsi. Viena poniutė stebėjosi vyrais ir pareiškė:
– Įsivaizduokite, vienas mano pažįstamas per pastaruosius penkerius bendro gyvenimo metus nė karto nepabučiavo savo žmonos… O nušovė kitą vyrą, kai jis ją pabučiavo.
Bučiniai, meilė ir pavydas labai susipina. Dabar bučiniai, galima sakyti, jau išsigimė. Dar taip neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios nuo bučinių alpdavo. Tačiau moterys mums gali papriekaištauti sakydamos: „Ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo!“
Tad pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama.

---

Vieną kartą į telegrafą atėjo moteris ir virpančiu balsu paprašė blanko. Ji skubiai parašė tekstą, perskaitė, suplėšė ir paprašė kito. Vėl parašė, vėl perskaitė, suglamžė ir numetė. Pagaliau moteris parašė trečią telegramą ir paprašė kuo skubiausiai ją išsiųsti. Moteriškei išėjus, smalsus tarnautojas susidomėjo, ką šioji susijaudinusi parašė visose trijose telegramose. Pirmoje buvo parašyta: „Viskas baigta! Nenoriu tavęs matyti“. Antros telegramos tekstas: „Nebandyk man rašyti ir ieškoti manęs!“ Trečioji telegrama buvo tokio turinio: „Nedelsdamas atvažiuok pirmutiniu traukiniu“.
Tad pakelkime taures už moteriško charakterio pastovumą!

---