1. Tostai
2. Tostai apie moteris

Gražiausi tostai apie moteris visoms progoms bei užstalės palinkėjimai moterims įvairiomis temomis.

---

Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima.
Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys
Atminimui žmonos liko dukterys trys.
Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių.
(Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių!)
Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra,
Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra.
Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin,
Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn...
Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą:
"Dukras man už vyrų išleisti jau verta!"
Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė:
"Tau kraičiui skiriu išdidumą."
O vyrą įžymų ir gražų išrinko -
Vyriausioji tapo žmona karininko.
Antrosios jaunikis - turtingas pirklys,
Besaikis godumas - jos kraičio dalis.
Trečiajai - poetą akių mėlynų
Ir įteikė nerimą jiems dovanų.
Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta
Išdrįso ateit, nors nebuvo kviesta...
"Tau neskirsiu dalies!"
Tarė Velnias piktai.
"Teks tau vyrą taip pat susirasti pačiai.
Tave motina šaukdavo meilės daina,
Tad be turtų keliauk per pasaulį viena!"
Atsiduso duktė ir nuleido akis...
Tą akimirką apgaubė žemę naktis,
Netgi tėvui pačiam pasidarė gūdu...
Ir tada pavadino ja Meilės vardu.
Ir keliauja ji per pasaulį,
Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę,
Galingesnė už mirtį, per amžius jauna,
Ją supranta be žodžių širdis kiekviena.
Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili,
Ją kartą išvydęs, pamiršt negali.
Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais,
Šypsnys jos tau žemę ir dangų pakeis.
Ir ilgėsies tu jos, neužmigęs nakčia,
Abejonių ugnim degins sielą kančia...
Vieną švelniai ji guos,
Kitą žiauriai kankins,
Ir kiekvienas vardu ją kitokiu vadins.
Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau,
Ją mums lemta pažint anksčiau ar vėliau...
Jei išdrįstų kas nors likti jai abejingu,
tas gyvenimą visą paliks nelaimingu.
Ji ateis šaukiama ir nelaukta visai,
Kartais sako, kad ją siuntė Velnias patsai!

---

Mergina paprašė klebono, kad jis priimtų jos amžinosios skaistybės įžadą.
– Dar palauk metelius kitus, – patarė klebonas. – Jeigu sugalvosi ištekėti, tik bėdų prisidarysi.
– Klebonėli, jeigu mano akis stums į nuodėmę, išdursiu ją, jei ranka, – nukirsiu, jei lūpos, – nupjausiu… Prisiekiu visais šventaisiais, aš niekada netekėsiu ir amžinai būsiu skaisti!
Matydamas tokį tvirtą pasiryžimą klebonas neprieštaravo ir atliko reikiamas apeigas. Praslinko metai. Mergina ateina pas kleboną ir maldauja panaikinti skaistybės įžadą, nes norinti ištekėti.
– O ką tu Viešpačiui Dievui esi pažadėjusi? – rūsčiai klausia sielų ganytojas.
– Tai kad jau, klebonėli, nėra nei ką rauti, nei ką pjauti… visas kūnas, klebonėli, užsiliepsnojo!
Tad pakelkime taures už liepsnojančias moteris!

---

– Tu manęs visai nemyli!
Šiuos žodžius dažnai gali išgirsti tėvai iš vaikų lūpų. Šis nepelnytas priekaištas jaudina motinas. Kada nors, kai vaikai jau bus tokie dideli, kad galės suprasti motinos veiksmų logiką, jūs jiems pasakykite:
– Aš tave labai mylėjau…Argi ne iš meilės aš klausdavau, kur eini, kada grįši? Nors tave ir erzino šie klausimai… Aš tave labai mylėjau, nes leisdavau tau suprasti, jog tavo draugas ar draugė yra tikri nevykėliai. Aš tave labai mylėjau, nes iškęsdavau ištisas dvi valandas stebėti, kaip tu tvarkai savo kambarį, nors aš visa tai galėdavau padaryti per penkiolika minučių. Aš tave mylėjau, nes leisdavau tau kristi, susižeisti ir patirti nesėkmes, kad tu išeitum gyvenimo mokyklą ir įgytum patirties. Aš tave labai mylėjau, nes dažnai sakydavau „ne!“, nors tu norėdavai išgirsti „taip“ ir tas labai erzindavo. Aš tave labai labai mylėjau ir myliu!
Yra motinų, nesuprantančių, kada baigiasi jų pareigos. Jos įsitikinusios – kuo ilgiau vaikai bus namie, tuo jie bus geresni.
Vaikai – tarsi popieriniai aitvarai. Visą laiką motina stengiasi, kad jie pakiltų. Be paliovos laksto paskui juos, kol netenka žado… Kad jie nukrinta, tada jiems pritvirtina ilgesnę uodegą. Ir lopo, ir guodžia, ir įkalbinėja, ir įteiginėja jiems, kad vieną gražią dieną jie tikrai skris. Pagaliau jie pakyla. Tačiau jiems jau reikia ilgesnės virvutės. Reikia ją atleisti. Aitvaras vis kyla. Motina žino, kad virvelė, jungianti ją su šiuo nuostabiu kūriniu, tuoj pasibaigs, ir jis pakils – laisvas ir vienas.
Tada motina turi suprasti, kad josios pareiga jau atlikta.
Pakelkime taures už nuostabias motinas, gerai atliekančias savo pagrindinę pareigą.

---

Vyras grįžo iš komandiruotės. Nespėjo nusivilkti palto, kai išpuolė iš kambario žmona ir krito jam ant kaklo.
– Ak! – atsidūsta ji ir žodžio negali ištarti.
Vyras pakelia jos virpantį smakriuką.
– Kas tau, brangioji?
– Ak, kokia aš buvau nelaiminga, kai tu buvai išvažiavęs…
Vyras dešiniosios rankos sulenktu smiliumi nubraukia nuo jos skruosto ašarą.
– Taip pasiilgai manęs?
– Kaip man buvo sunku ir skaudu, kad tu žinotum, kad tu žinotum…
– Vargšelė… Tu taip laukei manęs?
– Įsivaizduoji, turguje man įkišo supuvusius kiaušinius!
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, išvykus jų vyrams, kiaušinių ieško.

---

Degtinė tinka ir moterims, bet ji subalan­suota vyrams. Moterys, neieškokite stiprios degtinės – ieškokite stiprių vyrų, kurie yra subalansuoti jums!
Tad pakelkime tostą už teisingą moterų pasirinkimą!

---

Kartą ant bedugnės krašto susitiko erelis ir tigras. Jiedu pradėjo ginčytis, kuris esąs stipresnis. Erelis sako:
– Varžykimės! Kuris peršoks šią bedugnę, tas ir bus nugalėtojas, vadinasi, stipresnis. Nugalėtojas galės pasiimti pralaimėjusiojo kailį arba plunksnas.
Tigras buvo gana kvailas ir priėmė šį pasiūlymą. Erelis įsibėgėjo ir tuojau perskrido per bedugnę. Tigras įsibėgėjęs liuoktelėjo, bet nepasiekė kito kranto, nugarmėjo į bedugnę ir užsimušė. Erelis nusklendė žemyn, išlesė tigro mėsą, o kailį užsivertė ant pečių ir nuskrido namo. Erelio pati, atidariusi duris, ant slenksčio išvydo tigrą. Nespėjo vyrelis žodžio ištarti, kai pati šoko ir mirtinai užkapojo tariamąjį tigrą.
Pakelkime taures už tai, kad žmonos visada pažintų savo vyrus, kokie jie begrįžtų namo!

---

Viena moteris pareiškė, kad ji namuose laiko tris padarus, kurie jai atstoja vyrą.
Tai: šuo, kuris visą dieną loja ir purvino­ mis letenomis primindžioja grindis; papūga, kuri be perstojo keikiasi, ir katinas, kuris per naktis, velnias žino kur, valkiojasi.
Tad pakelkime taures už moteris, kurioms vyro niekas atstoti negali!

---

Jūreivis, išmestas į negyvenamąją salą, pasigavo papūgą ir išmokė ją kalbėti. Vieną vakarą mokytas paukštis atskrido pas savo šeimininką labai susijaudinęs.
– Tai moteris! – sumiksėjo papūga. – Gražuolė neišpasakyta!
Sutrikęs jūreivis šoko bėgti paskui paukštį, kuris skrisdamas vis šaukė:
– Ak, kokios jos akys, šefe! Ak, kokia figūra! Ak! Ak…
Pagaliau paukštis atsitūpė ant šakos ir snapu parodė:
– Štai ji, šefe!
– Ak, tu prakeiktas paukšti! – supyko jūreivis. – Čia juk papūga patelė!
Pakelkime taures už gražias moteris, kurios visos šiandien čia susirinko prie šio stalo.

---

JAV departamente Prancūzijos oficialaus atstovo garbei buvo surengti pietūs. Svečias nemokėjo anglų kalbos, todėl labai jaudinosi, kaip jis pasakysiąs tostą…
– Pasakykite tostą už Prancūzijos moteris, – parekomendavo patarėjas.
Tačiau netrukus kažkas iš svečių paskelbė šį tostą. Tuomet patarėjas kyštelėjo kitą mintį:
– Pakelkime taurę už Amerikos moteris.
Ir šis tostas netrukus buvo pasakytas. Atėjo eilė kalbėti svečiui. Patarėjas laiku susiorientavo:
– Pasakykite tostą už abiejų pusrutulių moteris.
Prancūzas atsistojo ir sako:
– Tostas už du moterų pusrutulius, kuriuos aš kilnoju!
Taigi pakelkime taures už pasaulio moteris ir nejuokinkime žmonių kilnodami moterų pusrutulius!

---

Tai atsitiko prieš daugelį šimtmečių. Viena storulė, kreipdamasi į išminčių, paklausė:
– O išmintingasis žmogau, sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
Išminčius atsakė:
– O moterie! Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spręsk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.

---