Kol dar nebuvau mama, Niekada neverkiau, matydama ašaras. Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės Vien dėl paprasčiausios šypsenos. Niekada mano širdis nesubyrėdavo i tūkstančius dalelių, Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo. Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai. Aš nežinojau, kad galėsiu kažką taip stipriai mylėti. Ir nežinojau, kad man patiks būti mama...
Pirmasis garsas, tarsi paukščio giesmė, paliečia širdį motinos švelniai. Svarbus žmogus į dangų tiesia ranką, kad jį pasveikintu Kūrėjas nuostabus, sava kalba pasveikina jis Mamą... Išties, mažajam žmogui juk taip gera, kai apkabina jį švelni mamos ranka...
Norėčiau daug ko, (vardas), tau palinkėti, dar mažas, bet toksai svarbus žmogau, Kūrėjui nuostabiam širdelę patikėti ir per visas dienas tėvam būt paklusniam.