Gražiausi sveikinimai paskutinio skambučio proga abiturientams bei palinkėjimai mokytojams. Pasveikink abiturientą ar mylimą mokytoją.


Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegriš, nebegriš niekados.


Prabėgo gyvenimas, mums pro mokyklos langus,
Prabėgo jaunystė pražydusiais žiedais.
Kiekvienais metais vėjas šoka svajingą valsą,
Mes būsime tie patys, tik kitais veidais.


Šimtą kartų sėjęs — nenupjausi…
Šimtą kartų nešęs — nepakelsi…
Šimtasparnio vėjo — nepagausi…
Šimtą kartų mylint — apsigausi…

Bet jei dėsi grūdą prie grūdelio,
Bet jei riši šapą prie šapelio —
Susipilsi laimės sau kalnelį,
Susikrausi lizdą kaip paukštelis.

Šimtamečiais negimė dar niekas…
Pūdo druskos nesuvalgė vienas…
Protas, darbas nepavirs į nieką,
Jeigu ryžtas Tavo širdžiai lieka.

Šimtą kartų būk vertesnis,
Ženk gyvenimo keliu tvirtesnis!


Mes išeisim visi, tyliai duris užversim,
Gal ištarsim “sudie” paskutinį, nebegrišim daugiau.
Vėjas plaukus taršys,
Jis užneš tuos takus, kur išmynėm.

Ir skambutis skardus, mus nešauks kas dieną,
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokė skraidyti.
Gal sugrišim dar čia, į klases tas tuščias,
Bet sugrižę svečiais pasijusim…


Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų,
Paskutinį kartą klasėn žengdama.
Ir matysi veidus, artimus ir mielus,
Bet nebegriš jau niekad mokinio dalia.


Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.

Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt.


Viesulais į svajonę įsupkit mintis,
Nepalikite vietos beverčiams klajūnams!
Ir lai siekiuose dega jaunystės širdis,
Lai į prarają krenta neviltin Jus pastūmę.

Į gyvenimą eikit idėjų keliais:
Nusisukę nuo blogio žiūrėkit į šviesą.
Laimės rankos kasdien apkabinti ateis
Ir lydės Tėvų širdys amžinai Jus į tiesą.

Neužmirškit dainos — ją dainuoja viltis —
Ir pavargę kely niekada nesuklupkit.
Lai virš žemės plasnoja Laimės paukštės širdis…
Jūs Žmogaus didžio vardo nuolatos verti būkit.


Mes paliekam Tave, Mokykla,
Mes išeinam į didelį kelią.
Paskutinė praeis pamoka,
Nuskambės paskutinis varpelis.

Apipintas alyvų žiedais
Suvirpės pirmokėlio rankelėj,
Tas skambutis mus kvietęs kadais
Į mokyklą iš glėbio Tėvelių.

Spaudžia gomurį, daužos širdis —
Patikėti negalim…
Nejaugi Mes tokie dideli ir tvirti?
Tarsi miškas — mes medžiai suaugę.

Paskutinis skambutis skambės —
Pirmą kartą mums širdis skaudės.


Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas.
Netyčia juoką išbėrėm
Prie klasės slenščio.
Vienas kitam pažvelgiam i akis,
Nepasakytų žodžių išsigandom…

Suvirpo pirštai nejučia,
Kai atsisveikindami ranką spaudžiam.
Jau eisim?! Taip greit?!
Dar patylėkim…
Beviltiškai nusvyra baltos tulpės,
Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..


Linksma suspausti gavus atestatą…
Paliksi klasę, suolus, kur vargai,
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.

Draugai… Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?.. Klasė jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
Vienos iš buvusių draugų.