Pakilo rytmečio vėsa Ir nusileido ant kalnų rasa. Lašelis mažas tu esi, Kurs žvilga, spindi iš toli. Norečiau į rankas paimt, Priglaust ir švelniai apkabint.
Gal pasidalinam pasaulį... Jūra tau... Bangos man... Dangus tau... Žvaigždės man... Saulutė tau, o šiluma man... O gal darom taip...? Visas pasaulis tau... o tu man ;))
Nieko nėra geriau, nei lietus Atgaivinantis gėlę. Nieko nėra geriau, nei draugas Pažadinantis viltį. Nieko nėra geriau, nei tavo bučinys Sušildantis naktį.
Už meilę susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: Meilė tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, dėja, nėra atspari klimato poveikiui.. Antrasis tarė šitaip: Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną.. O trečiasis pripažino tokią tiesą: Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje..
Aš nežinau, kodėl mintis vis suka link tavęs, Kodėl norėčiau prisiglausti prie peties? Ir nežinau, kodėl gyvenimas pasuko šiuo keliu, Bet aš laiminga, nes žinau, jog gyvenu.
Stoviu laiptinėje, siena ištepliota rašalu. Kažkas parašė viršuje: ''Meilė - tai ko ieškai ir nerandi..''. Žemiau smulkia rašysena kažkas parašė: ''Meilės nėra, Yra tik jos laukimas..''. Idomi mintis. Bet yra idomesnė žemiau: ''Meilė yra, jos tik reikia sulaukti, o jau poto..'' Dar žemiau kazkas viską pabraukė ir drebančia ranka parašė: ''Kas poto..?'' Išsiskyrimas ir nepakeliamas laukimo skausmas..?'' Kazkas paprieštaravo: ''Ne, tikra meilė pakelia viska..''.