Šmaikštūs bei juokingi tostai ir linksmi užstalės palinkėjimai įvairioms progoms.


Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
– Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį… Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
– Aišku, pone mokytojau,- atsakė mokinys,- tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!


– Kaltinamasis, ar prisipažįstate, kad pavogėte našlės Melanijos kiaulę?
– Prisipažįstu, pone teisėjau.
– Ką su ja padarėte?
– Paskerdžiau ir suvalgiau, pone teisėjau.
– Ak, pilieti, pilieti! Kai išmuš paskutiniojo teismo valanda, ir jūs susitiksite akis į akį su našle ir su kiaule, o našlė jus pavadins vagimi, ką jūs jai pasakysite?
– Pone teisėjau, jūs sakėte, kad ir kiaulė bus tenai…
– Aišku, bus.
– Tuomet našlei aš pasakysiu: „Melanija, štai jūsų kiaulė!“
Pakelkime taures už tai, kad nei dvikojės, nei keturkojės kiaulės netemdytų mūsų sąžinės ir leistų ramiai gyventi.


Kiekvienas iš mūsų esame kaip siūlas gy­venimo gobelene. Tačiau vieni siūlai gobele­no piešinyje yra blankūs ir neryškūs, o kiti, atvirkščiai – palieka ryškius, iš tolo mato­mus dygsnius.
Pakelkime tostą už ryškiuosius!


Kai merginai 20 – ji karšta, kaip ugnis.
Kai 25 – gudri, kaip gyvate.
Kai 30 – išvažinėta, kaip Europa.
Kai 35 – užmiršta, kaip Antarktida.
Tad išgerkim už tai, kad ir ten kartais užklystų kokia nors ekspedicija.


Į vieną miestelį atvyko rabinas. Tačiau nė vienas žydas jo nepasitiko. Tuomet jis pakėlė rankas į dangų ir sušuko:
– Lai pavirsta šis miestelis pelenais! Lai jis sudega iki pačių pamatų!
Tačiau tuojau pat rabinui pagailo žmonių ir jis tarė:
– Visatos Valdove, galingasis Dieve, Viešpatie, neatsiųsk gaisro į šį miestelį.
Ir įvyko stebuklas – miestelis nesudegė. O kas būtų buvę, jeigu rabinas nebūtų atšaukęs savo prakeikimo?!
Pakelkime taures už gailestingumą.


Senatvės našta sunki. Pakelkime taures nuo šio seno stalo, kad jam palengvėtų!


Kartą maudėsi vienuolis upėje ir išgirdo kažką šaukiant pagalbos. Būtų bėgęs, bet buvo nuogas. Kai pašaukė kitą kartą,
vienuolis uždengė savo gėdą skrybėle ir nubėgo. O ten nuoga pana stovi vandeny ir laikydama karabiną sako:
– Rankas aukštyn!
Vienuolis rankas pakėlė ir įvyko stebuklas: skrybėlė nenukrito!
Taigi, siūlau išgerti už stebuklingą jėgą, kuri išlaikė skrybėlę!


Jauniems kareivėliams viršila aiškina traukos dėsnį:
– Pavyzdžiui, kai išmesite akmenį aukštyn, jis nukris žemėn. Tai reiškia – jį veikia žemės traukos dėsnis.
– Tamsta viršila, ar galima paklausti? – kreipiasi vienas kareivėlis.
– Klausk!
– O jei išmestas aukštyn akmuo nukris į vandenį?
– Tai ne tavo reikalas! – atšovė viršila. – Tegul tuo reikalu rūpinasi jūreiviai! – Ir čia pat ėmė aiškinti apie rikiuotę: – Išgirdus komandą „Stok!“, reikia koją, kuri stovi ant žemės, pristatyti prie kojos, kuri yra ore… ir ramiai stovėti!
Pakelkime taures už Lietuvos kareivėlius, kurie besąlygiškai klauso savo vadų ir sugeba ramiai išstovėti net ore.


Mama tvarkosi, įeina duktė ir sako:
– Mama, negaliu žiūrėti, kaip tu vargsti. Einu į diskoteką.
Tad pakelkime taures už geraširdes dukreles.


Gatvės sankryžoje, namo pasienyje, sėdi liūdnas vyriškis su tamsiais akiniais. Ant pavadėlio jis laiko šuniuką. Ant gyvulėlio kaklo kabo lentelė su užrašu: „Padėkite vargšui aklajam“. Šalia padėta kepurė su monetomis ir keliais banknotais. Praeivis įmeta banknotą ir sako nelaimingajam:
– Neturiu smulkių. Įdedu penkis ir paimu tris litus grąžos.
– Kokius penkis litus? – sušuko elgeta. – Ką čia niekus tauškiate?! Tamsta įmetei du litus, o nori pasiimti tris!
– Vadinasi, tamsta matai! – sušuko praeivis. – Tai tik apsimeti akluoju! Apgavystė!
– Čia nėra jokios apgavystės. Tai šunelis aklas, o ne aš…
– Ar ne gėda prašyti išmaldos! – vis piktinasi pilietis. – Vos pravėrei burną, o atsiduodi kaip tikra alaus statinė!
– Alaus? Statinė! Ponuli, negi aš galiu kvepėti konjakėliu ar šampanu?
Tad pakelkime taures už tai, kad mes galime kvepėti kuo tik norime.