Šmaikštūs bei juokingi tostai ir linksmi užstalės palinkėjimai įvairioms progoms.

---

Meilužis lovoje su gražuole linksmai leidžia laiką. Staiga skambutis į duris.
– Vyras grįžo! – susijaudinusi šnibžda meilužė. Ji greitai pašoka, tarpduryje sutinka vyrą su šiukšlių kibiru rankoje. – Brangusis, kol tu nenusirengei, būk geras, išnešk šiukšles.
Tuo metu meilužis tuo pasinaudoja: greitai apsirengia ir išeina. Eina ir galvoja:
– Na, ir protinga mano meilužė.
Paskambina į savo buto duris. Žmona jį sutinka su šiukšlių kibiru ir sako:
– Būk gerutis, išnešk šiukšles, kol nenusirengęs.
Vyras eina, neša šiukšles ir galvoja:
– Meilužės nepalyginsi su žmona: manoji apsileidusi – netgi negalėjo išnešti šiukšlių anksčiau.
Ak, tas šiukšlių kibiras?! Su juo susijusi ne viena šeimos tragedija, barniai. Šiukšlių kibiras gali būti net mirties priežastimi. Paklausykite. Du vyrai susitinka aname pasaulyje.
– Kaip tu numirei? – klausia vienas.
– Sušalau, o tu kaip? – domisi antrasis.
– Aš tai numiriau iš juoko.
– Kaip tai?
– Viešėjau pas meilužę… Staiga skambutis į duris. Grįžta vyras. Aš iš siaubo nebežinau, ką daryti. O ji paduoda jam šiukšlių kibirą… Kol jis sugrįžo, aš spėjau apsirengti ir greitai išeiti. Grįžtu namo. Skambinu į duris, o žmona man kiša kibirą su šiukšlėmis. Aš viską supratau. Įpuolu į kambarį, viską perverčiu, bet nieko nerandu. Atsisėdau ant sofos, juokiausi, juokiausi ir miriau iš juoko.
– Kvailys, – atšovė antrasis. – Jei būtum pažvelgęs į šaldytuvą, šiandien būtume abu gyvi.
Pakelkime taures už tai, kad tik ką parėjus namo nereikėtų nešti šiukšlių.

---

Kiekviena išgerta taurė – tai vinis, įkalta į mūsų karstą.
Tad gerkime taip, kad karstas nesubyrėtų!

---

Į vieną miestelį atvyko rabinas. Tačiau nė vienas žydas jo nepasitiko. Tuomet jis pakėlė rankas į dangų ir sušuko:
– Lai pavirsta šis miestelis pelenais! Lai jis sudega iki pačių pamatų!
Tačiau tuojau pat rabinui pagailo žmonių ir jis tarė:
– Visatos Valdove, galingasis Dieve, Viešpatie, neatsiųsk gaisro į šį miestelį.
Ir įvyko stebuklas – miestelis nesudegė. O kas būtų buvę, jeigu rabinas nebūtų atšaukęs savo prakeikimo?
Pakelkime taures už gailestingumą.

---

Niekada neimkite į galvą to, ką galite paimti į burną.
Tad paimam kol kas į burną, o į galvą turėtų stuktelti savaime!

---

Išdykusį vaiką tėvas vis pagąsdindavo:
– Vieną kartą trūks mano kantrybė ir aš tau užkursiu tokią pirtį, jog šoksi raudonąjį kazoką.
Berniukas pradėjo lankyti mokyklą. Vaikus mokė nedidutis piktas mokytojas. Savo stalo stalčiuje jis laikė storą liniuotę. Visiems teko jos paragauti. Todėl nedrįsdavo vaikai net prieiti prie mokytojo stalo.
Kartą beišdykaudamas šis berniukas pertraukos metu nulaužė jaunos slyvaitės viršūnę. Mokytojas tai matė pro langą. Prasidėjus pamokai, mokinukas nujautė besiartinančią audrą. Ir neapsiriko. Skardus mokytojo balsas rūsčiai paklausė, kas nulaužęs slyvaitę. Nusikaltęs mokinukas susigūžė, nuleido galvą, bet neprisipažino. Staiga prieš jį išdygo mokytojas.
– Tavo darbas? – suriaumojo.
Nelaukęs atsakymo jis čiupo vaiką už sprando. Iš baimės mokinukas visas drebėjo. Rodės, jam iššoks širdis iš krūtinės. Visi vaikai nuščiuvo ir laukė egzekucijos.
– Ištiesk delną! – suriko mokytojas.
Vaikiukas nusisuko į šoną, užsimerkė ir atkišo delniuką. Paskutinę akimirką jis suktelėjo galvą ir pamatė iškeltą liniuotę. Neapsakoma baimė sukaustė jį. Vaikiukas trepsėjo vietoje, su viltimi žvelgė į duris ir norėjo sprukti. Bet tuo metu ore sušvilpė liniuotė, vaikutis instinktyviai truktelėjo rankutę. Kliuvo ne jam, o paties egzekutoriaus kojai.
Mokytojas raitėsi iš skausmo. Susiėmė rankomis koją ir išdarinėjo visokias figūras – šoko tikrą „raudonąjį kazoką“.
– Na ir gerai! – pagalvojo mokinukas. – Taip tau ir reikia.
Ši menkutė laimės akimirka buvo trumputė: paraudęs iš pykčio mokytojas čiupo vaikiuko ranką ir liniuote ėmė svilinti delniuką. Tarsi elektros srovė ėjo per visą jo kūnelį, degė delniukas, ūžė galvelėje, o skausmas, rodės, smelkėsi į smegenis. Dabar jau berniukas šoko „raudonąjį kazoką“. Šoko geriau už mokytoją.
Pakelkime taures už tai, kad geri mokiniai visada pralenkia savo mokytojus.

---

Kai girtas zuikelis ridena baranką ir senis ateina su šnapso bačka, kai baltas arklys palei langą vaidenas - žinok, kad Kalėdos jau lanko tave. Linksmų švenčių!

---

Vienas senis niekaip negalėjo prie elektros priprasti. ”Tikriausiai kažkur yra dagtis ir žibalą degina” – galvojo jis. Tik kaip ji užsidega nesuprato. Kartą vakare nutarė lempą užgesinti. Užlipo ant taburetės ir ėmė pūsti į ją. Pūtė, pūtė, net galva apsisuko, o šviesa negęsta. Supyko senis ir trenkė per lemputę lazda.
Tad išgerkim už tai, kad lazdas naudotume tik pačiais kraštutiniais atvejais.

---

Linkiu, kad laimės būtų pilnos kelnės,
Degtinę gertum kibirais,
Kad kelio nepastotų velnias ir
Jotum tik baltais arkliais!

---

Geriam už tuos, kurie žemėje guli, kurie jūroje – patys prigers.

---

Viršininkas bara pavaldinį:
– Ak, Jonai, kaip tamsta lėtai dirbi… Ar sugebi padaryti ką nors greitai?
– Aš greitai užmiegu, – pasiteisino baramasis.
O tūlam kartais pasitaiko užmigti darbo metu.
Šefas pavaldiniui:
– Tiesiog žodžių nerandu, Aurimai! Jūs vėl miegate darbo metu. Nejaugi neturite laiko miegoti namie?
– Laiko tai turiu. Bet juk dar reikalinga tyla.
Skyriaus viršininkas bara pavaldinį:
– Tiesiog galva neišneša… Kiekvieną rytą darbe miegate!
– Šefe, bet juk jūs irgi buvote jaunas…
– Aišku, buvau… Bet ne kiekvieną naktį.
– Tiesiog skandalas! Vėl miegate darbo metu. Nuo ateinančio mėnesio pirmosios dienos jūs – atleidžiamas!
– Tai nuo pirmosios! O kodėl mane žadinate dvidešimt penktąją?
Pakelkime taures už žmones, įveikusius nemigą.

---