Atsiveria širdies žaizda, Ir nervus klibina pavojai. Bet nepamiršiu niekada, Kaip Tu man žodį dovanojai. Aš jį pridėjau prie širdies, Žinodama - tik jis padės...
Man taip reikia tavęs, Kaip riešutui reikia lazdyno. Man taip reikia tavęs, Kaip reikia saulėlydžio vakarui. Man taip reikia tavęs, Kaip laukimui savotiško nerimo. Man taip reikia tavęs, Kaip gyvam žmogui reikia gyvenimo...
Lietuje paskendęs juokas, Liūdna viduje. Dar viena tuščia diena, Nykstanti dalis, Žvelgia į mane. Ilgesys slypintis viduje, Žlugdo mane. Lietus nuplauna ašaras, Aš linksma, aš gera, Slenka bereiksmės dienos pamažu Ju neįvertindami nusisukam mes. Vienatvė ir tyla viduje, Niekas neužglaistė jų šalia.. Paliko duobes ir žaizdas Ir mes toliau mindome jas. Nesvarbu, kiek išgyvenome mes Kiek šypsojosi akys, Tai kas yra dabartyje, Griauna visa tai, Kas vyko praeityje.
Už meilę Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir ų paklausė: - Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu"? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė: - Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės! Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie odžiai!
Būna, kad nori pasikalbėti, bet nieko nėra šalia. Tada tenka kalbėtis tik su pačiu savimi… Būna, kad liūdi, bet ir vėl nėra kas Tave paguodžia, O paguosti save gana sunku… Visko būna, bet visko ir reikia. Kartais pagalvoji kiek mažai reikia, Kad iš Tavo veido nedingtų šypsena… Reikia, kad tik kas nors būtų šalia…