Gražiausi tostai visoms progoms ir šventėms bei užstalės palinkėjimai įvairiomis temomis.


Tostai apie moteris

Kartą moteris skaičiavo pinigus. Netyčia ėmė ir iškrito dešimties centų moneta. Šiek tiek pariedėjusi ji įkrito į grindų plyšį. Moteris pabandė ištraukti pinigėlį, tačiau niekaip nepavyko jo iškrapštyti. Buvo galima išimti tik atplėšus grindis. Tačiau dėl tokio menkniekio negi lupsi jas! Bet gaila monetą palikti… Tada moteriškė į tą plyšį įgrūdo šimto litų banknotą. Aišku, dabar dėl tokių pinigų negaila ardyti grindų!
Tad pakelkime taures už moterų sumanumą!


Tostai apie moteris

Šeštajame dešimtmetyje Aleksandrijoje vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo visų didžiausių Bažnyčios bendruomenių vyriausieji kunigai ir dvasininkai. Susirinkimo tikslas – išsiaiškinti, ar ir moterys turi sielą. Bažnyčios tėvai karštai ginčijosi, plūdosi, įžeidinėjo vieni kitus, net svaidėsi vyno ąsočiais, kol galiausiai nutarė balsuoti.
Ir tik vieno balso persvara, mano mielosios ponios ir panelės, buvo nuspręsta, kad ir jūs turite sielą.
Pakelkime taures už mūsų moteris.


Tostai apie moteris

Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakinėja į komisijos klausimus.
– Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę?
– Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, – atsakė ji.
Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius.
– Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jūs jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug!
– O kiek reikia? – naiviai klausia ji.
Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą „kodėl“, ji paaiškino:
– Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pėstįjį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad nesusidurtume su žaviomis vairuotojomis nei pėsčiųjų perėjose, nei sėsdami prie savo mašinos vairo.


Tostai apie moteris

Šeima gavo du kelialapius į poilsio namus prie Juodosios jūros. Tačiau atsitiko taip, kad vyro darbovietėje iškilo nenumatytų problemų ir jis niekaip negalėjo išvažiuoti prie jūros. Tada jis kilniadvasiškai patarė žmonai vienai važiuoti ir sutiko, kad kitą kelialapį ji pasiūlytų kuriai nors savo geriausiai draugei.
Netrukus žmona išvažiavo prie jūros su savo ištikimiausia drauge.
Po kurio laiko vyras atsitiktinai sužinojo, kad tuo pačiu metu ir tame pačiame kurorte atostogavo ir viena jo bendradarbė. Vyras nieko nenutuokiančios bendradarbės ėmė klausinėti apie kurortą. Ypač jį domino pajūrio miesto moralinis klimatas. Plepi moteriškė ne tik viską mielai papasakojo apie atostogas, bet kartą atsinešė ir grupinę nuotrauką, kurioje tarp kitų poilsiautojų jis pamatė ir savo žmoną. Bendradarbė paniekinamai ėmė pasakoti, jog daugelis moterų tuojau pat užmegzdavo kurortines pažintis ar meilės romanus.
Vyras, neišsiduodamas, jog nuotraukoje esanti jo žmona, virpančia širdimi, lūžtančiu balsu paklausė:
– Ir šita taip pat? – bakstelėjo pirštu į savo žmonos atvaizdą.
– Ką jūs? – nuramino bendradarbė. – Ši moteris – tiesiog angelas palyginti su kitomis. Ji, galima sakyti, bene vienintelė padori žmona. Kai tik ji atvažiavo su savo vyru, taip ir nesiskyrė su juo nė minutei…
Tad pakelkime taures už ištikimybę.


Tostai apie moteris

Lyg ir nemandagu klausytis pašalinių pokalbių, tačiau bešokant arba pačiose šokių salėse nenoromis galima išgirsti ir tokių pokalbių.
– Kodėl niekaip nepataikai į taktą?
– Muzika išmuša.
– Žinai, tu galėtum būti geras šokėjas. Bet tau trukdo tik du dalykai.
– Kokie?
– Abi kojos.
– Kodėl jūs žiūrite tik į mano kaklaraištį?
– Kitaip šokti negalėčiau.
– Kodėl?
– Kai tik pažiūriu į tave, iš juoko nesusilaikau.
– Leiskite jus pakviesti šokiui.
– Dėkui. Tačiau kažkodėl nesinori šokti.
– Tuomet leiskite padėti trumpinti jums laiką.
– Verčiau eime šokti.
Tad pakelkime taures ir mes už merginos pasiūlymą. Kad ir labai nenorime pakilti nuo šio stalo, tačiau padarykime pertrauką ir, jei yra galimybės, pašokime arba bent pasivaikščiokime, atsipūskime.


Tostai apie moteris

Kartą jūroje per audrą sudužo didžiulis laivas. Vienas jūreivis, talžomas šaltų bangų, sako:
– Kas bus, tas! Dieve, duok man tiek rastų, kiek kartų mano žmona buvo man neištikima!
Ir gavo vieną rastą. Kitas jūreivis irgi prašo to paties. Ir gavo visą plaustą. Atėjo ir kapitono eilė. Paprašė ir atsirado didžiulis tiltas nuo vidurio jūros iki pat kranto!
Tad išgerkime už moteris, kurios neleidžia savo vyrams paskęsti!


Tostai apie moteris

Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baigštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Šit kodėl ji nuostabi ir nepakartojama.
Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį.


Tostai apie moteris

Jaunuolis paprašė merginos pasivažinėti jo automobiliu. Ši sutiko. Užmiestyje, lenkdamas sunkvežimį, vaikinas nesuvaldė mašinos, ir ji išlėkė į priešingą kelio pusę. Automobilis keletą kartų apsivertė ir, įnėręs į krūmus, sustojo.
– Viešpatie, ir kam viso to reikėjo! – nustebusi pasakė mergina, kai jiedu vargais negalais išsikrapštė iš aplamdytos mašinos.
Juk buvo galima daug paprasčiau – įvažiuoji į mišką ir pasakai, kad jau baigėsi benzinas!
Tad pakelkime taures už nuovokias merginas.


Tostai apie moteris

Vienas žmogus turėjo gražią, bet lengvabūdę žmoną. Paskalos pasiekė net miesto merą. Jis pasišaukė tos moters vyrą ir ėmė išmėtinėti:
– Kaip tu gali gyventi su tokia pasileidusia moterimi ir ją mylėti? Išvyti ją reikia!
– O visagalis Dieve! – sušuko vyras. – Ji visais atžvilgiais nuostabi moteris! Kaip gi aš galiu jos nemylėti, jeigu ją myli visi miesto vyrai?
Pakelkime taures už nuostabias žmonas ir tas moteris, kurias visi myli.


Tostai apie moteris

Prieš damą stabtelėjo vaikinas ir tarė:
– Jūsų vardas Gražina.
– Tikrai, mano vardas Gražina. Bet aš jūsų nepažįstu.
Jaunuolis pasižiūrėjo jai į akis ir nusišypsojo:
– Aš jūsų taip pat nepažįstu. Jūs mane matote pirmą kartą. Bet aš žinau jūsų vardą.
– Kokiu būdu jūs jį sužinojote?
– Dar daugiau, – tęsė vaikinas, – aš žinau, kad jūs ištekėjusi ir jūsų vyro vardas Stasys. Jūs turite vaikų. Tiesa?
– Tiesa! – patvirtino moteris.
– O vakar jūs visą dieną skalbėte, lyginote…
– Vadinasi, jūs gyvenate kaiminystėje.
– Visiškai ne. Aš pirmą kartą atvykau į šį miestą. Šit bilietas.
– Iš kur jūs viską žinote? – stebėjosi moteris.
– Tai mano paslaptis. Jūsų vyras dirba vienoje įstaigoje su ponu Vaškiu. Šis taip pat vedęs. Jo žmona blondinė ir nusipirko suknelę, kuri jai visiškai netinka.
– Jūs, matyt, pažįstate ponią Vaškienę…
– Ne, aš jos niekada net akyse nemačiau… Bet grįžkime prie jūsų. Prieš aštuonerius metus jūs ištekėjote. Jūsų sesuo norėtų ištekėti, jeigu atsirastų toks kvailys, kuris ją vestų.
– Viešpatie, kažkas panašaus į stebuklą.
– Aš ir esu stebukladaris!
Jaunuolis plačiai nusišypsojo ir prisipažino, jog nenori vienas naudotis šiuo menu. Ir jeigu tik ji panorėtų, galėtų išmokti atskleisti kitų paslaptis.
– Ir aš galėčiau sužinoti netgi nepažįstamų žmonių gyvenimą? – stebėjosi moteris. – Ką aš turiu daryti?
Jaunuolis tyliai jai pasakė:
– Turite daryti tą patį, ką ir aš. Prieš dešimtį minučių aš stovėjau greta jūsų autobuse ir išklausiau viską, ką jūs pasakojote savo draugei.
Tad pakelkime taures už nenorinčiuosius klausytis svetimų išpažinčių.