Gražiausi tostai visoms progoms ir šventėms bei užstalės palinkėjimai įvairiomis temomis.

• Tostai gimtadienio proga ²⁶¹
• Tostai vardadienio proga ¹⁸
• Vestuviniai tostai ³²²
• Krikštynų tostai ⁵³
• Šventiniai tostai ³²
• Tostai draugams ²⁸⁹
• Tostai apie moteris ⁵¹
• Tostai apie vyrus ²⁷
• Meilės tostai ²

---

Tostai apie moteris

Mergina paskyrė pasimatymą trims vaikinams toje pačioje vietoje. Šie susirinkę šnekučiuojasi.
– Ji išsirinks mane! – gyrėsi pirmasis. – Aš ją pavėžinsiu motociklu…
– Būta čia ko… – suniekino antrasis. – Aš ją nusivešiu nuosavu „Mersedesu“ į Palangą. Kokia mergina rinksis motociklą, kai yra lengvoji mašina?!
Trečiasis tylėjo. Gražuolė atėjo. Ji nuėjo su tylėjusiuoju. Šis josios laukė su puokštele gėlių.
Pakelkime taures už merginas, kurios už viską labiau vertina gėles.

---

Tostai apie moteris

Pilnas kiemas vištų, o gaidys tik vienas, bet jis jų niekada nekapoja snapu, nemuša. Šunys kandžiojasi. Ne veltui sakoma, riejasi kaip šunys. Tačiau šuo niekada neįkąs kalei – nei savai, nei svetimai. Jūs patys pastebėjote, kad susitikę šunys sunerimsta, apuostinėja vienas kitą ir jeigu vienas iš jų kalė, greitai nurimsta. Net pasiučiausias žvėris – šernas ir tas neliečia patelės. Tiktai vienas vienintelis žmogus – blogesnis ir piktesnis už gyvulį ar žvėrį. Tik jis muša žmoną, nors ją vieną teturi.
Tad pakelkime taures už tas moteris didvyres, kurios muša savo vyrus! Jie to nusipelnė.

---

Tostai apie moteris

Išvargę, visiškai išsekę nuo bado vos kojas velka du žmogėdros – tėvas ir sūnus. Priešais ateina gražutė riebuilė moteris.
– Tėti, suvalgykime ją,- pasiūlo sūnus.
– Ką tu sūneli, argi galima sušveisti tiek kalorijų išsyk? Negi tu žurnalų neskaitai?
Eina toliau. Sutinka moterį. Ji liesa liesutėlė.
– Tėti, suvalgykime bent šią.
– Ką tu sūnau, ji tik kaulaminčiams tetinka.
Nuėjo jiedu dar vieną toliau. Priešais ateina gražuolė. Ne mergina – tikra svajonė.
– Tėti, šitą tai jau tikrai sušveisime. O gal namo pasiimkime?
– Teisingai sakai, sūneli. Namie verčiau mamą suvalgysim.
Siūlau tostą už tas merginas, dėl kurių vyrai iš proto eina ir pasiruošę “suvalgyti” tai, kas nevalgoma, tai yra iškęsti visas negandas.

---

Tostai apie moteris

Sakoma: “Jeigu nežinai kaip pasielgti, pa­sitark su žmona ir padaryk priešingai.”
Tad pakelkime tostą už moteris, kurios suteikia vyrams galimybę teisingai pasielgti sudėtingose situacijose!

---

Tostai apie moteris

Moteris ilgai negalėjo susilaukti vaikelio. Tuomet ji nuėjo tartis su Dievu, kad šis suteiktų jai malonę ir padovanotų vaikelį. Dievas pasižiūrėjo į apsiašarojusią moterį, pažvelgė į jos troškimu trykštančią širdį ir paklausė:
– Ar pasiruošusi gimdymo skausmus kęsti du kart daugiau nei kitos moterys?
– Ar pasiruošusi vargų ir rūpesčių turėti dvigubai daugiau nei kitos mamos?
– Ar verksi ir liūdėsi kelis kartus daugiau nei kitos?
Moteris sutiko, net neabejodama.
Prasidėjo gimdymas… atėjo Dievas ir sako:
– Pamiršau tau pasakyti, kad prie visų kančių ir skausmų, tu du kart daugiau turėsi džiaugsmo ir laimės, tavo širdis iš meilės plaks du kart dažniau nei kitų mamų, ir tavo ausys mielą žodį “mama” girdėsi iš dviejų tave mylinčių lūpų.
Taigi pakelkime taures už dvynių mamas, už dvigubą meilę ir laimę!

---

Tostai apie moteris

Vaikinas nusprendė vesti savo išrinktąja ir jai pasipiršo. Mergina sutiko, bet tik su viena sąlyga:
– Kartą per metus vienai dienai turėsi mane išleisti ir nieko neklausinėti.
Vaikinas sutiko. Netrukus jie sukūrė šei­mą ir gyveno gražiai ir laimingai. Tačiau, kaip ir buvo sutarę, kartą per metus žmona išeidavo visai dienai. Metams bėgant, vyro smalsumas nugalėjo ir jis pasekė žmoną. Ir ką gi jis pamatė?
Žmona atėjo į mišką, pa­virto gyvate ir ėmė šnypšti. Ir taip visą dieną ji šliaužiojo po mišką ir šnypštė.
Tad pakelkime taures už tai, kad visų mūsų žmonos šnypštų tik vieną kartą per metus ir tai tik miške!

---

Tostai apie moteris

Kartą girtas vyras vėlai grįžo namo. Žmona jį užsipuola:
– Vėl prisisprogai… O juk visais šventaisiais prisiekinėjai, jog visada pareisi namo blaivus ir mylėsi mane.
– Būtinai mylėsiu! – atsakė vyras. – Tik duok vieną taurelę… Kažkas po krūtine spaudžia.
Žmona pasigaili vyro, atneša taurelę. Vyras makt išgeria ir garsiai postringauja:
– Mieloji mano, kad dar karščiau mylėčiau, reikėtų išmesti dar vieną burnelę.!
Žmona išlekia į balkoną rėkdama:
– Viešpatie! Ar šiame name yra tikrų vyrų?
Staiga iš pirmojo aukšto pasigirsta balsas:
– O ką, duosi išgerti?
Tai ko mes snaudžiame? Pakelkime taures ir įvertinkime gerą klausimą.

---

Tostai apie moteris

Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima.
Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys
Atminimui žmonos liko dukterys trys.
Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių.
(Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių!)
Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra,
Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra.
Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin,
Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn...
Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą:
"Dukras man už vyrų išleisti jau verta!"
Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė:
"Tau kraičiui skiriu išdidumą."
O vyrą įžymų ir gražų išrinko -
Vyriausioji tapo žmona karininko.
Antrosios jaunikis - turtingas pirklys,
Besaikis godumas - jos kraičio dalis.
Trečiajai - poetą akių mėlynų
Ir įteikė nerimą jiems dovanų.
Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta
Išdrįso ateit, nors nebuvo kviesta...
"Tau neskirsiu dalies!"
Tarė Velnias piktai.
"Teks tau vyrą taip pat susirasti pačiai.
Tave motina šaukdavo meilės daina,
Tad be turtų keliauk per pasaulį viena!"
Atsiduso duktė ir nuleido akis...
Tą akimirką apgaubė žemę naktis,
Netgi tėvui pačiam pasidarė gūdu...
Ir tada pavadino ja Meilės vardu.
Ir keliauja ji per pasaulį,
Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę,
Galingesnė už mirtį, per amžius jauna,
Ją supranta be žodžių širdis kiekviena.
Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili,
Ją kartą išvydęs, pamiršt negali.
Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais,
Šypsnys jos tau žemę ir dangų pakeis.
Ir ilgėsies tu jos, neužmigęs nakčia,
Abejonių ugnim degins sielą kančia...
Vieną švelniai ji guos,
Kitą žiauriai kankins,
Ir kiekvienas vardu ją kitokiu vadins.
Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau,
Ją mums lemta pažint anksčiau ar vėliau...
Jei išdrįstų kas nors likti jai abejingu,
tas gyvenimą visą paliks nelaimingu.
Ji ateis šaukiama ir nelaukta visai,
Kartais sako, kad ją siuntė Velnias patsai!

---

Tostai apie moteris

Mergina paprašė klebono, kad jis priimtų jos amžinosios skaistybės įžadą.
– Dar palauk metelius kitus, – patarė klebonas. – Jeigu sugalvosi ištekėti, tik bėdų prisidarysi.
– Klebonėli, jeigu mano akis stums į nuodėmę, išdursiu ją, jei ranka, – nukirsiu, jei lūpos, – nupjausiu… Prisiekiu visais šventaisiais, aš niekada netekėsiu ir amžinai būsiu skaisti!
Matydamas tokį tvirtą pasiryžimą klebonas neprieštaravo ir atliko reikiamas apeigas. Praslinko metai. Mergina ateina pas kleboną ir maldauja panaikinti skaistybės įžadą, nes norinti ištekėti.
– O ką tu Viešpačiui Dievui esi pažadėjusi? – rūsčiai klausia sielų ganytojas.
– Tai kad jau, klebonėli, nėra nei ką rauti, nei ką pjauti… visas kūnas, klebonėli, užsiliepsnojo!
Tad pakelkime taures už liepsnojančias moteris!

---

Tostai apie moteris

– Tu manęs visai nemyli!
Šiuos žodžius dažnai gali išgirsti tėvai iš vaikų lūpų. Šis nepelnytas priekaištas jaudina motinas. Kada nors, kai vaikai jau bus tokie dideli, kad galės suprasti motinos veiksmų logiką, jūs jiems pasakykite:
– Aš tave labai mylėjau…Argi ne iš meilės aš klausdavau, kur eini, kada grįši? Nors tave ir erzino šie klausimai… Aš tave labai mylėjau, nes leisdavau tau suprasti, jog tavo draugas ar draugė yra tikri nevykėliai. Aš tave labai mylėjau, nes iškęsdavau ištisas dvi valandas stebėti, kaip tu tvarkai savo kambarį, nors aš visa tai galėdavau padaryti per penkiolika minučių. Aš tave mylėjau, nes leisdavau tau kristi, susižeisti ir patirti nesėkmes, kad tu išeitum gyvenimo mokyklą ir įgytum patirties. Aš tave labai mylėjau, nes dažnai sakydavau „ne!“, nors tu norėdavai išgirsti „taip“ ir tas labai erzindavo. Aš tave labai labai mylėjau ir myliu!
Yra motinų, nesuprantančių, kada baigiasi jų pareigos. Jos įsitikinusios – kuo ilgiau vaikai bus namie, tuo jie bus geresni.
Vaikai – tarsi popieriniai aitvarai. Visą laiką motina stengiasi, kad jie pakiltų. Be paliovos laksto paskui juos, kol netenka žado… Kad jie nukrinta, tada jiems pritvirtina ilgesnę uodegą. Ir lopo, ir guodžia, ir įkalbinėja, ir įteiginėja jiems, kad vieną gražią dieną jie tikrai skris. Pagaliau jie pakyla. Tačiau jiems jau reikia ilgesnės virvutės. Reikia ją atleisti. Aitvaras vis kyla. Motina žino, kad virvelė, jungianti ją su šiuo nuostabiu kūriniu, tuoj pasibaigs, ir jis pakils – laisvas ir vienas.
Tada motina turi suprasti, kad josios pareiga jau atlikta.
Pakelkime taures už nuostabias motinas, gerai atliekančias savo pagrindinę pareigą.

---